Našta, stumianti pirmyn

Vienas žmogus paveldėjo antikvarinį savo senelio laikrodį su sunkia žalvarine švytuokle. Žmogus ilgai stebėjo, kaip laikrodis vis švytuoja tokią didelę ir sunkią naštą, ir galiausiai neišturėjęs tarė: „Šimto metų senumo laikrodžiui tai turėtų būti per didelė našta.“ Ir nukabino švytuoklę. Laikrodis paklausė: „Kodėl nukabinai mano svarmenį?“ Žmogus atsakė: „Jis tau aiškiai per sunkus. Norėjau palengvinti tau naštą.“ Laikrodis sušuko: „Kaip tu nesupranti? Juk tik tos naštos dėka aš ir einu.“ Paulius rašo: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Galatams 2, 20). Dievas leidžia mums patirti nusivylimą ir savo kailiu pajusti įvairių naštų svorį, kad lavintume kantrybę, nuolankumą ir labiau kliautumės Juo. Jis žino, kad tos naštos stumia mus pirmyn, neleidžia sustoti. Būtent todėl [...] Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia. Jums reikia pakentėti dėl drausmės. [...] kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams (Hebrajams 12, 6–11). Kokia Dievo valia šiandien slegianti našta padeda ryškėti Kristaus charakteriui tavyje? Paulius toliau sako: Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška... (Kolosiečiams 3, 5). Žodis „numarinti“ reiškia „daryti negyvą, mirusį“. Kitaip tariant, užuot leidę tam, kas mūsų nariuose žemiška, suvešėti, verčiau leiskime Šventajai Dvasiai mumyse įskelti naują gyvybę.