Neapkiausk, nuolatos tobulėk (1)

Nors Danielius gyveno nelaisvėje, jis priėmė sprendimą neapkiausti, nuolatos mokytis ir tobulėti. Jo gabumai atkreipė paties Babilono karaliaus dėmesį. Kartą karalius jam tarė: „Girdėjau apie tave, kad [...] tau reiškiasi nepaprastas supratimas, pažinimas ir nuostabi išmintis“ (Danieliaus 5, 14). Tai bent gyvenimo aprašymas! Tai bent reputacija! Visiškai priešinga žmogui, kuris linkęs plaukti pasroviui, tingi mokytis ir visiškai nenori dėl nieko stengtis. Biblijoje skaitome: „Matai žmogų, turintį darbo įgūdžių? Jis tarnaus karaliui, užuot tarnavęs paprastiems žmonėms“ (Patarlių 22, 29). Jei gyvenime nori būti pastebėtas ir sėkmingai skintis kelią pirmyn, turi uoliai mokytis, augti, tobulinti savo įgūdžius. Koks tavo požiūris į darbą, santykius ir gyvenimą apskritai? Jei sąžiningai įsivertinęs matai, kad tau „viskas vienodai šviečia“, pagalvok: kaip jaustumeisi, jei kiti tave aptarnautų su tokia „man vienodai šviečia“ nuostata? Jei, pavyzdžiui, padavėjas atneštų jau pravėsusį valgį ar įpiltų gėrimo į ne visai švarią taurę? Ar tokiu atveju skųstumeisi aukščiau? Jei taip, pagalvok, kaip jaučiasi kiti, kai ką nors darai su „man vienodai šviečia“ nuostata. Sakoma, kad darbas žmogų puošia. Už pastangas būsi pagirtas, sulauksi atlygio, bet užvis smagiausia bus žinoti, kad padarei, ką galėjai. Aristotelis yra pasakęs: „Esame tai, ką nuolatos darome. Taigi tikras meistriškumas – ne vienkartinis veiksmas, o įprotis.“ Stebėk žmones, kurie yra daug pasiekę, patyrinėk jų įpročius, mokykis iš jų. Pastebėk jų charakterio savybes ir stenkis jas išsiugdyti pats. Tik tuomet, kai stengiesi iš visų jėgų, gali tikėtis visokeriopos Viešpaties pagalbos.