Nebūk nenuovoka! Nesilygink!

Jėzus kalbėjo: Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba va kaip šis muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’ O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas (Luko 18, 10–14). Nors fariziejus save laikė geriausiai ir gražiausiai vilkinčiu žmogumi mieste, Dievui jo nuosavo teisumo drabužis atrodė tik kaip „suteršti skudurai“, ir Viešpats jį atmetė (žr. Izaijo 64, 5). Kaip šmaikščiai parašė vienas nežinomas poetas:

Aš kartą sapnavau nakčia

Mirtį atsėlinant slapčia.

Ir nė nespėjus susivokti aiškiai

Dangaus vartai atsivėrė plačiai.

Manasis angelas vidun maloniai palydėjo,

O ten didžiulės minios jau stovėjo.

Ir savo nuostabai didžiai aš apsidairęs atidžiai

Išvydau ten pažįstamų pulkus,

Kurių tikrai aš nelaikiau vertais dangaus,

Maniau, iš Dievo nieko jie tikrai negaus.

Jau žiojausi aš pasipiktinęs kažką sakyti,

Bet žodžiai lūpose sustingo,

Nes tų žmonių veidai bylojo iškalbingai,

kad nė vienas jų nesitikėjo išvysti ten... MANĘS!

Visi esame išgelbstimi malone, o ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų (žr. Titui 3, 5). Į dangų pateksime ne dėl savo darbų, o dėl Kristaus ant kryžiaus atlikto darbo. Įsisavinus šią tiesą nebeliks pagrindo aukštintis žeminant kitą. Nemanyk, kad turi kokią nors teisę spręsti apie kito charakterį, širdies motyvus ar dvasingumą. Biblijoje skaitome, kad šitaip elgtis „neišmintinga“, taip elgiasi tik nenuovokos.

P.S. Galbūt jus sudomins: malda.