Neduok vietos velniui

Biblijoje skaitome: Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui (Efeziečiams 4, 26–27). Originaliame graikiškame tekste pavartotas žodis topos, reiškiantis „vieta, vietovė“ (iš čia kilęs terminas „topografija“). Pacituotoji Biblijos eilutė leidžia suprasti, kad rūstybė arba pyktis leidžia velniui įkelti koją į mūsų teritoriją ir pamažėle ją užimti. Kiekvieną kartą laiku nenusikračius kartėlio užimamas vis naujas širdies sklypelis.

O vos koją įkėlęs velnias per paskalas, šmeižtą, susierzinimą, pyktį viską prismardina. Tokie ir panašūs dalykai – ženklai, rodantys, kad teritorija atiduota šėtonui. Ką daryti? Ogi iškeldinti jį! Be jokių išankstinių perspėjimų Jėzaus vardu paliepti susikrauti mantą ir nešdintis lauk. Pradėti atleidimo procesą. Nelaikyti nusižengimų sąrašo. Melstis už bloga padariusius, o ne regzti jiems kerštą. Reikia neapkęsti blogio, o ne tų, kurie jį daro. Nukreipk akis nuo to, kas ką blogo tau padarė, ir visą dėmesį sutelk į tai, ką dėl tavęs padarė Jėzus. Kad ir kaip tai šokiruotų, prisimink, kad Jis mirė ir už juos. Ir jeigu Viešpats mano, kad jiems verta atleisti, vadinasi, taip ir yra. Ar dėl to atleisti tampa lengviau? Ne. Būna dienų, kai atrodo, kad senoji žaizda visiškai užgijusi ir tu ją pamiršti, bet, žiūrėk, kas nors staiga ima ir nuplėšia „šašą“, ir skausmas sugrįžta. Taip jau būna ir nieko čia nepadarysi. Visi mokomės atleisti. Bet žinok, atleidi tik tuomet, kol stengiesi atleisti. Tik tuomet, kai nebesistengi, duodi vietos velniui.

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.