Nekaišiok nosies į svetimus reikalus!

Vieną gražią dieną Petras žvilgterėjo į Joną ir paklausė Jėzaus: Viešpatie, o kas šitam bus? Jėzus iškart sudraudė Petrą ir pasakė: [...] kas gi tau? (t. y. „O kas tau darbo?“) Tu sek paskui mane! (žr. Jono 21, 21–22). Jei Petras pateko į bėdą kišdamasis ne į savo reikalus, tai ir kiekvienam iš mūsų taip gali nutikti. Svarbiausia šiuo atveju yra ne padėti kitam, o tiesiog žinoti, kada geriausia nesikišti, pasitraukti ir žiūrėti savo reikalų. Kartais nė neprašyti šokame spręsti problemų, ir mūsų pastangos ne tik būna bevaisės, bet jos iš viso niekam nereikalingos. Dvasiškai subrendus ir įveikus norą visus „taisyti“, gyvenimas labai supaprastėja. Nebekaišiodamas nosies ten, kur nesi kviečiamas, gali daugiau padėti ten, kur to iš tikrųjų reikia.

Nesikišti į kitų reikalus – kur kas daugiau, nei vien atremti pagundą sekti ir kontroliuoti, užgniaužti norą „apšviesti kitus“ ar pulti jų gelbėti, kai niekas neprašo. Tai reiškia, kad neturi būti jokių slaptų pasiklausymų, paskalų, apkalbų ar noro būtinai ką nors paviešinti. Ar atpažinai savyje kai kurias iš tų savybių? Jei taip, čiupk jautį už ragų ir spręsk tą bėdą, nes vėliau ji tau kainuos kitų pagarbą. Ar žinai, kodėl mes taip mėgstame kalbėti apie kitų trūkumus? Teisingai! Kad nereikėtų atidžiau pažvelgti į save. Vienintelis dalykas, ką gali pakeisti, kalbėdamas apie kitą žmogų, tai savo požiūrį į jį. Paulius sako: Nes mes girdime, kad kai kurie pas jus [...] tik kišasi į svetimus reikalus. Tokiems įsakome [...] ramiai dirbti... (2 Tesalonikiečiams 3, 11–12, K. Burbulio vert.). Kaip sako vienas sielovadininkas, „Būti taikdariu nereiškia kur nors kištis, brautis į kieno nors vidurį. Jei esame ramybės nešėjai, visų pirma patys turime išlikti ramūs, [...] nekelti suirutės, [...] ir papildomo chaoso, kuris kyla įsikišus į kitų žmonių reikalus ir santykius.“