Neklausyk kaltintojo balso

Vienas vyrukas biure mėgdavo iškrėsti tokį piktą pokštą naujokams: jis prieidavo ir tyliai pakuždėdavo į ausį: „Jie žino, ką padarei.“ Tada pasišalindavo ir stebėdavo, kas bus. Iš pradžių žmogus atrodydavo suglumęs. Paskui jį apimdavo nerimas ir jis pradėdavo spėlioti: „O ką tokio padariau? Ir kas tie jie? Ką jie žino? Ką apie mane kalba?“ Kadangi net ir patys nekalčiausi iš mūsų yra linkę ką nors nuslėpti ir apsaugoti, naujasis darbuotojas kiaurą dieną būdavo susirūpinęs ir sunerimęs. Kaip tik taip veikia šėtonas. Jis laido į mus šmeižtus. Bet gera žinia tokia: „Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu“ (Apreiškimo 12, 10–11). Kaltintojo balsą įmanoma nutildyti. Kaip? Primink jam apie Kristaus kraują, apvalantį tave nuo visų nuodėmių. Kaip Jėzus įveikė šėtoną dykumoje, taip ir tu gali jį kaskart įveikti, kirsdamas Dievo Žodžio tiesa. Dievas nepalieka žmogaus pasmerkime. Jis nori, kad žinotum, jog esi mylimas, priimtas, gavęs atleidimą. Paulius rašo: „Kas kaltins Dievo išrinktuosius? [...] Ar Kristus Jėzus, kuris [...] sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?“ (Romiečiams 8, 33–34). Todėl liaukis save plakęs. Jėzus atėjo išgelbėti tavęs. Bausmės už tavo nuodėmę neliko, nuodėmė nebeturi galios tavo gyvenime. Žvelgdamas į tave Dievas mato teisų žmogų. Taip pradėk žiūrėti į save ir pats (žr. 2 Korintiečiams 5, 21).