Nenustok kliautis Dievu, tai atkreips Jo dėmesį

Biblijoje skaitome: „Po to praslinko daug laiko. Mirė Egipto karalius. Izraelitai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos. Jų šauksmas iš vergijos pakilo ligi Dievo. Išgirdęs jų dejonę, Dievas atsiminė savo Sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Dievas pažvelgė į izraelitus ir atkreipė į juos dėmesį [t. y. suprato, kad atėjo metas įsikišti, veikti, kai ką padaryti]“ (Išėjimo 2, 23–25). Jau kai izraelitai manė, kad gyvenimas nebegali būti sunkesnis, faraonas atėmė iš jų šiaudus, bet liepė pagaminti tą patį plytų kiekį. To jiems jau buvo per daug!

Gal ir tu šiandien jautiesi panašiai? Jauti, kad priėjai liepto galą? Jei taip, turi žinoti tris dalykus:

1) Kartais padeda, kai savo jausmais pasidalini su kitu. Ypač, kai tai darai reikiamu metu, reikiamu būdu ir su reikiamais žmonėmis. Tokie pokalbiai turi gydomąjį poveikį. Bet labai dažnai pagalbos, kurios taip reikia, iš žmonių nesulauksi.

2) Tokiais atvejais būtina šauktis Dievo. Dievas visą laiką matė, kaip izraeliečiai sunkiai dirbo, kaip diena iš dienos kamavosi. Bet kadangi jie apie tai kalbėjosi tik vieni su kitais, o Dievui apie tai neužsiminė nė žodeliu, jų situacijoje niekas nesikeitė. Klausimas: o tu ar jau pasimeldei dėl savo situacijos? Iš tiesų malda turėtų būti pirmas žingsnis, o ne paskutinis. Dovydas sako: „Didelėje bėdoje šaukiausi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS išklausė ir išlaisvino mane“ (Psalmynas 118, 5). Dovydo maldos padėjo Dovydui nuo problemų pereiti į Dievo artumą.

3) Dievas visuomet tesės savo pažadą. Biblijoje skaitome: „Dievas atsiminė savo Sandorą [t. y. savo pažadus] [...] pažvelgė į izraelitus ir atkreipė į juos dėmesį“ (Išėjimo 2, 24–25). Dievas veikia, vadovaudamasis savo planu, o ne mūsų užmačiomis. Jis turi numatęs laiką, kada siųs atsakymus į mūsų maldas ir išvaduos mus, todėl nepaliaukime melstis ir tikėti Juo.