Nepamiršk pagirti Dievą!

Psalmininkas gieda: „Šlovinsiu Viešpatį visada; nuolat girsiu Jį savo lūpomis. Viešpačiu didžiuosis mano siela; nuolankieji išgirs tai ir džiaugsis. Aukštinkime Viešpatį ir iškelkime kartu Jo vardą“ (Psalmynas 34, 1–3; K. B. vert.). Panagrinėkime šią ištrauką atidžiau. Derėtų atkreipti dėmesį į tris Šventajame Rašte išryškinamus aspektus:

1) Gyrius (šlovinimas) – valios veiksmas. „Šlovinsiu Viešpatį visada; nuolat girsiu Jį savo lūpomis“ (1 eil.). Tai ne impulsas, o veikiau sprendimas, kurį žmogus priima nepaisydamas jausmų. Žodis „aleliuja“ iš tikrųjų yra žodžio „girti“ liepiamoji nuosaka. Aleliuja – ne tik pašlovinantis šūksnis, tai dar ir paliepimas girti Viešpatį.

2) Gyrius sužadina emocijas. „Viešpačiu didžiuosis mano siela [emocijos]...“ (2 eil.). Iš pradžių Dovydas gyrė ir šlovino Viešpatį dėl to, kad taip reikėjo, taip liepta, bet vėliau „įsivažiavo“ ir jau gyrė Dievą dėl to, kad pats to užsinorėjo. Tokia nustatyta eilės tvarka: jei nori pakeisti savo jausmus, keisk požiūrį ir objektą, į kurį sutelktas tavo dėmesys. Psalmės pabaigoje Dovydas jau giedojo: „Viešpats išperka savo tarnų sielą, nepražus nė vienas, kuris Juo pasitiki“ (Psalmynas 34, 22; K. B. vert.).

3) Gyrius „užkrečia“ aplinkinius. „Aukštinkime Viešpatį ir iškelkime kartu Jo vardą“ (3 eil.). Gyrius yra „užkrečiamas“, lengvai pasigaunamas, jis keičia atmosferą. Kartu susibūrus pagarbinti Viešpaties, susikaustymas palaipsniui nyksta, pagauna pakili nuotaika, užplūsta anksčiau nepatirtas džiaugsmas. Esama daug ir pačių įvairiausių gyriaus raiškos formų. Vien 150-oje psalmėje aptinkame mažiausiai devynis skirtingus būdus šlovinti Viešpatį: galima kalbėti, šūkauti, giedoti, ploti rankomis ar jas iškelti, groti muzikos instrumentais, stovėti, klūpėti ar šokti. Kad ir kaip tą darytum, svarbu, kad savaip iš širdies pagirtum Dievą!