Neprisidaryti bėdos

Biblijoje, Patarlių knygoje piešiama tokia scena: [kalba suktos širdies kekšė] „todėl išėjau tavęs pasitikti, ieškoti tavęs ir suradau! Išpuošiau savo guolį užvalkalais, spalvotomis Egipto lino lovatiesėmis; iškvėpinau savo lovą mira, alaviju ir cinamonu. Eime ir skęskime meilėje iki ryto, mėgaukimės glamonėmis. Juk mano vyro nėra namie, jis išvykęs į tolimą kelionę. Jis pasiėmė maišelį pinigų ir ligi pilnaties negrįš namo.“ Daugybe vilionių jį paveikia, viliojančia šneka įtikina. Tučtuojau jis seka paskui ją, eina kaip veršis, vedamas skersti, šuoliuoja kaip elnias spąstų link, kol strėlė neperveria jam vidurių. Jis tarsi paukštis, skubantis į kilpą ir nežinantis, kad tai kainuos jam gyvastį“ (Patarlių 7, 15–23). Perkelkime visa tai į šių dienų kontekstą. Tas „guolis“ gali būti vandens lova ar užpakalinė mašinos sėdynė, „spalvotos lovatiesės“ – minkštas kilimas priešais židinį, prieskoniai – pica, alus ir švelni fone skambanti muzika. Šiandien, visai kaip ir anais laikais, pilna tokių „vienadienių draugų“, siūlančių seksą be įsipareigojimų ar minties apie kito gerovę. Bet specialistai šiandien yra sukaupę kalną duomenų apie tai, kad tokie ryšiai visuomet baigiasi vienodai: žmogų kamuoja kaltė, liūdesys, kurie ardo gyvenimą. Saliamonas įspėja: „Tad, vaikai, klausykitės manęs ir dėkitės į širdį mano žodžius. Neleiskite savo širdžiai sukti jos keliais, nenuklyskite į jos takus, nes ji pražudė daugelį, jos aukos gausios. Jos namai – kelias į Šeolą, vedantis žemyn į mirties kambarius.“ (Patarlių 7, 24–27). Kitais žodžiais tariant, jei pakvipo bėda, bėk kuo toliau, kol į ją neįklimpai!