Nešiojamas aukuras

Aukuras Padangtėje buvo ta vieta, kurioje Dievui pagarbinti būdavo atnašaujamos deginamosios aukos. Ir Viešpats turėjo labai konkrečių idėjų, kaip padaryti tokį aukurą. Biblijoje skaitome: Padarysi jį [aukurą] tuščią, iš lentų. Akmeninę ar metalinę struktūrą būtų buvę sunku transportuoti, tuo tarpu ant karčių pakabintas tuščiaviduris medinis aukuras galėjo būti nešiojamas visur, kur tik izraelitai keliaudavo. Nešiojamo aukuro vaizdinys primena mums, kad nors priklausome vietos bažnyčiai, nesame apriboti ir Dievą galime garbinti nebūtinai vienoje, konkrečioje vietoje, o visur. Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių (Hebrajams 13, 15). Namie, darbe, prekybos centre, sporto salėje, klasėje ar kur kitur kasdienė tavo veikla, visi darbai ir darbeliai gali būti „dvasinės aukos, priimtinos Dievui“ (žr. 1 Petro 2, 5). Dalydamasis padrąsinimo žodžiais ar materialinėmis gėrybėmis su kitais, priimdamas sprendimus, paremtus padorumu, o ne tuo, kas populiaru ir aplink paplitę, tu pagerbi Dievą. Jėzus pasakė: Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų tėvą danguje (Mato 5, 16). Vienas autorius rašo taip: „Viešpats yra mano viršininkas. Jis teikia man įvertinimus, kritiką, paaukštinimą ir pažeminimą. Jis pasirūpina mano gerove, mano pensijų planu ir sveikatos draudimu. Jis gali mane perkelti, skirti man kitokią atsakomybę ir pareigas, apibrėžti ir išgryninti mano tikslus ir siekinius. Esu atskaitingas tik Jam vienam. Jei mano užduotys ir keičiasi, tai darbo esmė išlieka ta pati. Esu mokomas atlikti Jo darbą, būti Jo rankomis ir kojomis, kad ir kur būčiau paskirtas.“