Neskubėk (1)

Ar teko girdėti apie „skubos ligą“? Ja serga visi, kas lekia kaip akis išdegę: sparčiai nardantys judriomis gatvėmis; skubantys pirmi išlipti iš lėktuvo, nors dar reikia palaukti bagažo; signalizuojantys tau iš paskos, vos įsižiebus žaliai šviesoforo šviesai; iš nekantrumo barbinantys pirštais, jei tik tenka bent kiek ilgiau palaukt; įnirtingai spusčiojantys ar net trankantys lifto mygtuką, lyg tai paspartintų jo judėjimą ir pan. Pažįstate tokių žmonių? O gal patys tokie esate?

Skubantys žmonės man primena kolibrius, tuos mažus paukštelius, įnirtingai plakančius sparneliais, kad išsilaikytų ore. (Beje, sparneliais jie gali suplakti net 75 kartus per sekundę!) Bėda ta, kad vidutinė kolibrio gyvenimo trukmė – vos treji metai, o, pavyzdžiui, ereliai, gyvena dešimt kartų ilgiau. Koks skirtumas tarp šių paukščių? Erelis išmoksta tausoti turimą energiją pasitelkdamas Dievo duotas oro sroves. Žinia paprasta: kai semiesi jėgų iš širdyje gyvenančios Šventosios Dvasios, tversi ilgiau ir kilsi aukščiau, nei galėjai pasvajoti.

Vienas pastorius prisipažino jaunystėje buvęs tikras „streso automatas“. Tą jautė ne tik jis pats, bet ir visi aplinkiniai. Padėtis pasikeitė, kai kartą sūnus jam šūktelėjo: „Tėveli, aš paskubėsiu ir pasistengsiu kuo greičiau papasakoti tau vieną dalyką.“ Į tai tėvas atsakė: „Viskas gerai, vaike. Kalbėk lėtai. Gali neskubėti.“ Kad serga skubos liga, jis suprato tik tada, kai sūnus atsiliepė: „Gerai, tėveli, bet tuomet ir tu pasistenk mane lėtai išklausyti.“ Sprendimas sulėtinti tempą tikrai pagerins tavo gyvenimo kokybę ir santykius.

P.S. Galbūt jus sudomins: šeima ir tėvystė.