Nešykštėk Dievo malonės kitiems (1)

Kai samarietė prie šulinio atėjusiam Jėzui pasiūlė atsigerti vandens, Viešpats jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, – rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jono 4, 10). Jėzus nuolat gailėdavo ir rodydavo malonę žmonėms, kurie, atrodytų, buvo to visai neverti. Samarietė nebuvo išimtis. O tu ar rodai Dievo malonę aplinkiniams? Ar esi dosnus, o gal tik šykščiai ir nenoriai daliniesi ja „mažais kiekiais“? Jonas Walkeris sako: „Malonė leidžia žmonėms pasirinkti, [...] ji laisvai dovanojama, [...] sklandžiai teka neapsunkinta kaltės ar gėdos. Malonė skelbia: „Viską apie tave žinau. Nepaisant to, myliu tave.“ [...] Daugelis mūsų, jei atvirai, elgiamės taip, lyg Dievas savo malonės mums šykštėtų. Mes bijome būti Jo nubausti [...] vaizduodamiesi Jį kaip kokį griežtą mokytoją, einantį mokyklos koridoriumi ir fiksuojantį kiekvieno [nusižengėlio] vardą. [...] Bet Dievas jau ir taip žino, kas ir ką padarė, kas ir dėl ko kaltas, bet vis tiek mus myli. Jis mus atpirko ne tam, kad remdamasis mūsų nuodėmėmis „laikytų už trumpo pavadžio.“ Deja, šiandien daugybė krikščionių vis dar gyvena taip, lyg būtų pririšti už pavadžio, todėl ir kitus stengiasi lygiai taip pat „pririšti“. Labai dažnai, norėdami įtikinti kitus susitvarkyti gyvenimą ir gyventi teisiai, griebiamės kūno ginklų – sarkastiškų komentarų, piktų žvilgsnių. Bet Jėzus elgėsi visai ne taip. Sugrįžusi į savo kaimą samarietė jo gyventojams šaukė: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi [kiaurai mane permato; pažįsta kaip nuluptą]“ (Jono 4, 29, su MSG papildymu). Nieko nebuvo paslėpta nuo Jėzaus akių, bet Jis bendravo su ta moterimi taip, kad ji pasijuto mylima ir priimta. Štai kas yra Dievo malonė!“

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.