Nuodėmė, ta dėmė!

Manau, kad mums reikėtų pamatyti nuodėmę naujai, kitomis akimis. Džonas Ortbergas rašo: „Nuodėmė skatina neigimą. Su savimi ji atsitempia tam tikrą moralinę miopiją, t. y. trumparegiškumą.“ Vienintelis būdas pamatyti ją aiškiai – tai žvelgiant akimis To, prieš kurį nusidėjome. Psalmininkas sako: „Tau nusidėjau, tiktai tau...“ Vienas krikščioniško koledžo dėstytojas rašo: „Mandagiai elgiuosi su savo studentais. Esu pagarbus savo kolegoms. Myliu savo šeimą. Aš nevagiu, neištvirkauju, nevartoju kvaišalų, nesikeikiu ir reguliariai valausi tarpdančius vaškuotu siūlu. Bet atidžiau į save įsižiūrėjęs matau, kad kaupiu kartėlį, gailiu savo laiko kitiems ir pykstu, kai kas nors įsiveržia į mano erdvę. Esu tuštybės apimtas ir nuolat suku galvą dėl to, ką kiti apie mane pagalvos. Ramybės man neduoda mano seksualumas, ne kartą nusidėjau savo akimis ir savo širdimi. Apsimetu, kad klausausi, kai iš tikrųjų nesiklausau. Man labiau norisi tapti didžiu nei geru. Deduosi dvasingesnis nei iš tikrųjų esu. Matau, kad esu visiškai niekam tikęs, sugedęs visais atžvilgiais. Vienintelė mano viltis – Dievo gailestingumas.“ Matydamas Viešpatį, sėdintį savo soste, Izaijas sušuko: „Vargas man, nes esu žuvęs!“ (Izaijo 6, 5). Tuomet vienas iš serafų priskrido prie jo, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro. Jis palietė ja jo burną ir pasakė: „Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta“ (Izaijo 6, 7). Savo nuodėmingumo suvokimas vienais kartais ateina kaip švelnus niuksas, kitais kartais – kaip iš koto verčiantis viesulas. Bet svarbiausia yra mūsų reakcija. Kad ir kiek kartų, kad ir kaip baisiai puolei, šiandien Dievas teikia savo malonę ir galimybę viską pradėti nuo pradžių. Priimk Jo pasiūlymą.

P.S. Kiti skaitiniai tema: nuodėmė ir atgaila.