Nuoširdus klausimas

Kelly’is Jamesas buvo uolus krikščionis ir profesionalus alpinistas. Kai 2006 m. jis ir du jo komandos draugai žuvo ant Hudo kalno (užgesęs ugnikalnis Oregone JAV), Kelly’io brolis Frankas, teologijos profesorius, prisipažino: „Viena yra abstrakčiai postringauti apie mirtį ir visai kas kita, kai tenka susitaikyti su artimo, mylimo žmogaus netektimi... Mirtis yra šlykšti. Mes negalime jos jaukintis nei banaliais religiniais pasakymais vaizduoti jos kaip malonios ar priimtinos, o ir nederėtų. Mane labai kamuoja vienas klausimas: „Kur buvo Dievas, kai brolis mirtinai sušalo?“ Jei nekelčiau šio klausimo, man tai reikštų, kad neįstengiu rimtai žiūrėti į Dievą. [...] Nesakau, kad mums, paprastiems mirtingiesiems, skirta Jį vertinti ar teisti. [...] Dievas neprivalo man atsiskaityti. Bet toks nuoširdus klausimas, kylantis iš sielvarto sugniuždytos širdies, yra geras ir teisingas dalykas.“ Dovydas nebijojo klausti Dievo: „Kiek ilgai slėpsi savo veidą nuo manęs [Viešpatie]?“ (Psalmynas 13, 2). Ir tuojau pat, vos po kelių eilučių, tas pats prislėgtas Dovydas skelbia: „Aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu...“ (Psalmynas 13, 6). Frankas Jamesas tęsia: „Kai esu tiesiog nustėręs iš siaubo, Dievas pasitinka mane didžiame sielvarte. Jį galime atrasti, kai esame nusivylę, sutrikę, apimti stiprių blogų emocijų. Man tai neatrodo logiška ir visai ne prie širdies. Užtat mano tikėjimo supratimas tampa labai panašus į Abraomo. [...] Privalau kliautis Dievu, net kai nesuprantu. [...] Krikščionys tą išpažįsta jau ilgus amžius, kai sakosi laukiantys mirusiųjų prisikėlimo (žr. 1 Korintiečiams 15, 42). [...] Mes laidojame savo mylimus artimuosius išliedami marias ašarų. Bet laidojame juos su pažadu: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti...“ (1 Korintiečiams 15, 22). Tai neapsaugo mūsų nuo sielvarto, [...] tačiau mūsų tikėjimas pasiekia tokias gelmes, kai pro skausmą pradeda skverbtis viltis – visai kaip saulės spinduliai kiaurai debesis.“

P.S. Galbūt jus sudomins: netektis ir skausmas.