Padrąsinimo žodis vienišiems tėvams

Skaitant pasakojimą apie Hagarą ir jos sūnų Izmaelį, neįmanoma nepastebėti, kad Dievas rūpinasi vienišomis mamomis (ir vienišais tėčiais). Nors Izmaelis buvo tikras Abraomo sūnus, tėvas vis tiek išsiuntė juodu su mama į dykumą be ilgalaikio aprūpinimo: Abraomas [...] paėmė šiek tiek duonos bei vandenmaišį ir padavė Hagarai. [...] išsiuntė ją drauge su vaiku. Išėjusi ji klajojo [...] dykumoje (Pradžios 21, 14). Daugeliu atžvilgių Hagara – tipiškas pavyzdys visų, kas klajoja po praeities klaidų, gėdos, apleistumo ir baimės pradėti iš pradžių „dykvietes“. Biblijoje skaitome, kas nutiko toliau: Išsibaigus vynmaišyje vandeniui, ji padėjo vaiką po krūmu, paėjėjo į šalį ir atsisėdo priešais maždaug per lanko šūvį [15–20 metrų], sakydama: „Negaliu žiūrėti, kaip vaikas miršta.“ Sėdėdama priešais, ji pravirko graudžiomis ašaromis (Pradžios 21, 15–16). Galbūt vienas augindamas vaikus jautiesi išsekęs ir vienišas. Galbūt darai, ką gali, ir jauti, kad tau ne kažin kas likę. Gera žinia ta, kad Dievo šaltinis amžinai trykšta ir niekada neišsenka: Nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį (Izaijo 40, 29). Bet Dievas išgirdo berniuko verksmą, ir Dievo angelas iš dangaus pašaukė Hagarą [...] pakelk berniuką [...] aš iš jo padarysiu didelę tautą.“ Tuomet Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė vandens šaltinį (Pradžios 21, 17–19). Dievas tavo vaiką myli netgi labiau nei tu. Jei gręšiesi į Viešpatį pagalbos, Jis parodys tau „vandens šaltinį“, apie kurio egzistavimą nė nenutuokei. Jis turi konkrečių užmojų tavo vaikams, todėl paremk ir nuolat skatink juos. Dievas, padaręs „didelę tautą“ iš Hagaros sūnaus, ne mažesnių planų turi ir tavo atžaloms!

P.S. Galbūt jus sudomins: šeima ir tėvystė.