Pagalba stokojantiems (1)

Kadangi valdžia Naujojo Testamento laikais neužsiėmė socialine rūpyba ir niekaip nepadėdavo našlėms ir našlaičiams, atsakomybę rūpintis jais prisiėmė bažnyčia. Kai paaiškėjo, kad dėl šališkumo žydų našlėms ir našlaičiams buvo skiriama daugiau dėmesio, nei pagonių kilmės stokojantiems, bažnyčios lyderiams teko susiburti ir kaip nors išspręsti šią problemą. Aišku, jie galėjo laisvai į tai pažiūrėti pro pirštus ir tarti: „Esame pašaukti penėti sielas, o ne pilvus. Mums rūpi sielų išganymas, o ne apavas ar sriuba.“ Tačiau jie taip nesielgė. Ką jie padarė? Pirmiausia sukvietė susirinkimą šiai problemai spręsti (žr. Apaštalų darbų 6, 2). Kiekvienam nariui turėjo būti aišku, kad bažnyčia į stokojančius žiūri labai rimtai ir kad kiekvienas turi prisiimti tam tikrą atsakomybę prieš Dievą ir nuveikti ką nors konkretaus. Antra, problemai spręsti jie paskyrė geriausius iš geriausių. Buvo atrinkti septyni vyrukai – gerbiami, pilni Šventosios Dvasios ir išminties – ir jiems buvo patikėtos konkrečios pareigos (žr. Apaštalų darbų 6, 3). Siekime sudominti vaikus ne tik tokiomis reikšmingomis sritimis kaip medicina, teisė, politika, administravimas, bet visų pirma uždekime jų širdis atjauta, kad jie išmoktų nuoširdžiai rūpintis vargstančiais, stokojančiais, nes tai vienas didžiausių Dievo pašaukimų žmogui. Kodėl dešimtadalis viso pasaulio gyventojų vakare gulasi alkani? Kodėl daugiau kaip septyniolika tūkstančių vaikų kasdien (kas penkias sekundes) miršta dėl išsekimo ir ligų, kurios šiais laikais išgydomos? Joks žmogus negali visko padaryti vienas, bet visi esame Dievo pašaukti nuveikti ką nors konkretaus. Biblijoje skaitome: „Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jokūbo 1, 27).

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Biblijoje skaitome, kad „tyras ir nesuteptas pamaldumas“ – tai rūpintis stokojančiais (Jokūbo 1, 27). Kaip tau atrodo: ar tavo gyvenimas atspindi šį Dievo apibrėžimą?
2. Pirmosios bažnyčios lyderiai problemą išsprendė konkrečiai – sušaukė susirinkimą ir paskyrė geriausius žmones. O tu, kai pastebi aplink save poreikį - kokia būna tavo pirmoji reakcija: veikti, laukti, ar tikėtis, kad kažkas kitas susirūpins?
3. Pagalvok apie vieną konkretų žmogų savo aplinkoje – kaimyną, pažįstamą, giminaitį – kuris šiandien stokoja ar yra vienišas. Kokį vieną mažą žingsnį galėtum žengti šią savaitę, kad jis pajustų, jog nėra pamirštas?
4. Tekstas skatina uždegti vaikų širdis atjauta stokojantiems. Pagalvok, kaip pats galėtum tai daryti – ne vien žodžiais, o pavyzdžiu. Kokia situaciją galėtum pasidalinti su savo vaiku ar jaunuoliu iš savo aplinkos, kad jie pamatytų, jog tikėjimas reiškia ir rankų judesį, o ne tik maldas?

Baigiamoji mintis

Atjauta – tai ne jausmas, kurio reikia laukti, kol jis ateis. Tai drabužis, kurį kiekvieną rytą galima apsirengti sąmoningai – ir eiti per dieną su akimis, kurios mato ne tik save.

P.S. Galbūt jus sudomins: darbas ir finansai.