Pagrindas dėkoti

Natūraliai žmogui dėkoti nesinori. Natūraliai iš mūsų širdžių kyla tik murmėjimas. Joks kitas žmogus neturėjo tiek pagrindo murmėti ir skųstis, kiek Juozapas. Brolių paliktas, vėliau įkalintas, išduotas, nuo visų atskirtas. Jo gyvenime nutiko daug tikrai nepavydėtinų ir net labai baisių dalykų. Tačiau kai Juozapas apie tai prabyla, jo pasakojimuose nesijaučia jokio kartėlio. Priešingai, savo sūnums jis duoda vardus, kurie liudytų apie jo dėkingumą Dievui. Pirmagimį Juozapas pavadino Manasu, „nes, – sakė jis, – Dievas padarė, kad visiškai užmirščiau visą savo vargą ir tėvo namus“. O antrą pavadino Efraimu, „nes Dievas padarė mane vaisingą mano nelaimių šalyje“ (Pradžios 41, 51–52). Siūlyčiau atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, žvelgdamas į praeitį, Juozapas dėkojo Dievui už tai, per ką Viešpats jį pervedė. Tau irgi derėtų šitaip elgtis. Viešpaties malonė pervedė tave per viską, kad ir kas tau būtų padaryta ar ką tu pats padarei. Jei ir verta kapstytis po praeitį, tai tik tam, kad prisimintum, kaip Dievas tave išvedė, apsaugojo ir palaimino. Antra, Juozapas žvelgė į dabartį. Dievas padarė mane vaisingą mano nelaimių šalyje. Ar pameni laikus, kai manei, kad neištversi? Kai galbūt net kiti manė, kad tau nieko gero neišeis? O pažiūrėk, kiek visko Viešpats padarė tavo gyvenime! Nepaisant visų kliūčių ir pasipriešinimo, Jis palaimino tave ir pasirūpino tavimi. Taigi gana skųstis ir murmėti, pradėk dėkoti. Visomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų...

P.S. Galbūt jus sudomins: malda.