Palaima, kylanti iš vykdymo

Vienoje savo knygoje (Traveling Hopefully) rašytojas Stanas Mooneyhamas rašo: „Eisiu, kai... Aukosiu, kai... Paklusiu, bet pirmiau turiu... Žmogus visuomet ras pagrindo atidėlioti, ir kartais priežastys atrodo rimtos ir logiškos. Štai aš ir mano geras bičiulis kartu pradėjome krimsti mokslus. Abu pašaukimą pamokslauti pajutome tuo pačiu metu. Ir štai aš ketverius metus, kol studijavau, „darkiau homiletiką“ Oklahomos kaimo bažnytėlių sakyklose, tuo tarpu mano bičiulis pareiškė, kad savo pirmąjį pamokslą skels tik tada, kai apsigins daktaro laipsnį. Tai nutiko prieš tris dešimtis metų. Aš toliau „darkau homiletiką“, o mano bičiulis kaip nepamokslauja, taip nepamokslauja. Jis nėkart taip ir nepasakė nė vieno pamokslo. Pasirengimas – svarbu, tačiau „darymas“ arba „vykdymas“ yra esminė pasirengimo dalis. Senajame Testamente skaitome apie „pirmųjų vaisių“ atnašas. Porcija Dievui būdavo paskiriama nuo pirmienų. O mes šiandien dažniau garsėjame savo „paskutiniais vaisiais“. Prieš spaudžiant tiesioginės linijos į dangų mygtuką, labiau priderėtų tarti tokius žodžius: „Kas, jei ne aš? Kur, jei ne čia? Kada, jei ne dabar?“ Ar lauki „tobulos akimirkos“ žengti tikėjimo žingsnį ir klusniai atlikti, ką paliepė Dievas? Paklusk Dievui jau dabar, nieko nedelsdamas! Neužtenka sakyti, kad tiki Dievo Žodžiu. Turi jam ir paklusti. Neužtenka kaupti biblines žinias, jas privaloma praktiškai taikyti kasdieniame gyvenime. Jokūbo laiške skaitome: Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai [...] darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą (Jokūbo 1, 22. 25). Palaiminimas aplanko vykdant.