Pamąstymai apie aukojimą (1)

Dievas nori, kad tavo dosnumo nevaržytų baimė. Arba tu savo finansuose pasitiki Juo ir patiri džiaugsmą, galėdamas dalyvauti Jo darbuose šioje žemėje, arba pasitiki savo jėgomis, savo uždarbiu ir gyveni nuolatinio nerimo būsenoje. Nekildamas į aukštesnį aukojimo lygį (t. y. neaukodamas daugiau), rizikuoji pražiopsoti tam tikrus didžius darbus, kuriuos Dievas yra numatęs nuveikti per tave ir dėl tavęs. Nė neabejok, ateis toks laikas, kai Viešpats paragins tave aukoti daugiau nei esi davęs kada nors anksčiau. Ta akimirka bus lemtinga: arba tavo tikėjimas paskatins tave tarti „taip“ ir nerti į naują nuotykį, arba baimė paskatins atmesti tai kaip visiškai nepraktišką dalyką. Tai gali būti esminis gyvenimo įvykis, nes tavo reakcija į Dievo paraginimą nulems tavo ateitį. Kartais žmogus aukoja be papildomų pastangų, o kitais kartais aukoti jam išties nelengva. Anksčiau ar vėliau kiekvienas iš mūsų atsitrenkiame į sieną, vadinamą „baime“. Jos neatpažinę ir nepasipriešinę jai neįstengsime pro ją prasibrauti ir neatskleisime viso Dievo mums įdiegto potencialo. Tai ką daryti? Keisk požiūrį į tai, ką turi, ir savo supratimą apie turtą. Štai XIX a. prancūzų protestantų veikėjas Adolfas Monodas kadaise pasakė: „Nėra tokios dalies pinigų, kurie būtų vadinami „mūsų pinigai“, o visi kiti – jau Dievo. <...> Viskas priklauso Jam. Jis visa sukūrė, visa atidavė ir patikėjo mums savo tarnystę.“ Jei tuo tiki, nėra pagrindo neaukoti. Bet turi suprasti, kad pasikviesti Dievą į savo finansus reiškia leisti Jam šeimininkauti tavo piniginėje ir banko sąskaitoje. O tai gali būti net labai baugu. Jėzaus pateiktas dosnumo pavyzdys – našlė, įmetusi paskutinį savo pinigėlį. Šiame gyvenime ji nusprendė kliautis vien tik Dievo pažadu patenkinti visus jos poreikius. Pasiekęs tokį tašką atsiduri ant slenksčio, kurį peržengus laukia tikri stebuklai.

P.S. Galbūt jus sudomins: darbas ir finansai.