Pamokos iš augintinių gyvenimo (2)

Samas Masonas (Semas Meisonas), į pensiją išėjęs amerikiečių pastorius, mokytojas, krikščioniškų radijo ir televizijos laidų rengėjas, šiandien visas jėgas skiria knygoms. Knygoje „Kalbantys šunys“ (Talking Dogs) šis autorius rašo apie tai, kaip Dievas, norėdamas mums prabilti, kartais naudoja net ir mūsų augintinius. Samas rašo: „Per porą paskutinių savo gyvenimo metų Tigris, vienas mūsų mylimų italų kurtų, palaipsniui neteko regėjimo. Išsivysčiusi katarakta užtemdė jam akis, bet nėmaž nesusilpnino ryšio su šeimininkais. Mano žmona Carol vadino Tigrį „meilučiu“. Įsivaizduokite, užsiropštęs mums ant kelių, jis mėgdavo stovėdamas (ne sėdėdamas!) uždėti letenas mums ant pečių ir švelniai trintis galvele po smakru. Iš tikrųjų meilus padarėlis. Kai tapo aklas, Tigris nė kiek ne mažiau trokšdavo būti šalia mylimų šeimininkų. Nors dėl kataraktos vaizdai jam turėdavo atrodyti išplaukę, nykstantys, jis vis tiek stengdavosi įsižiūrėti mums į veidus. Negalia apribojo jo judesius, bet meilės ir pasitikėjimo šeimininkais niekas negalėjo apriboti ar užgesinti. Visi, kas pasitikime Viešpačiu, turime jei ne vienokių, tai kitokių negalių, kad ir dvasinių. Ar prisidengiame jomis kaip pretekstu mažiau ieškoti Dievo? Ar leidžiame šiems trukdžiams prigesinti mūsų meilę Jam? O gal su Dievo pagalba atrandame jėgų įveikti savo ribotumus, veržiamės pirmyn, patiriame begalinį Jo artumo teikiamą džiaugsmą ir toliau vykdome Jo pašaukimą? Taip, retkarčiais tenka šlitinėti tamsoje, pasitaiko gal net suklupti ar parkristi. Tačiau mes galime visiškai pasitikėti Viešpačiu, Jis supranta mūsų „aklumo laikotarpius“. Galime atverti savo širdis Jo meilei ir atsiliepti į ją savo meile... nors vaizdo ir nematome!“

P.S. Galbūt jus sudomins: santykiai ir santuoka.