Pavesk rūpesčius Dievui

Kartais geriausia situaciją tiesiog pavesti Dievui. „Gerai, – pasakysi tu. – O ką pasakysiu visiems uoliesiems darbštuoliams, kurie keliasi su saule, praleidžia pusryčius ir viršija rekordus, kai aš tuo tarpu tiesiog viską atiduodu Dievui?“ Geras klausimas, bet pažvelkime į Jėzų. Jis savo tarnystę pradėjo tik sulaukęs trisdešimties. Ar tai reiškia, kad ankstesni metai buvo iššvaistyti, paleisti vėjais? Jis pavedė juos Dievui. Kaip Jėzus elgdavosi su tais, kurie išklausydavo Jo skelbiamą žinią, gūžtelėdavo pečiais ir nueidavo sau? Jis pavesdavo juos Dievui. Kaip Jis elgdavosi su priekabiaisiais fariziejais, kurie suteikė Jam nemažai sielvarto? Jis ir juos palikdavo Dievui.

Savo knygoje „Baigiamasis štrichas“ (The Finiching Touch) autorius Charlesas Swindollas rašo apie vieną savo tarnystės tarpsnį, kai jautėsi vien nesibaigiančių kitų žmonių reikalavimų alinamas ir genamas: „Jei žmonės nepasikeisdavo, jausdavausi už tai atsakingas. Jei kas nors atkrisdavo, jausdavausi taip, lyg tai būtų mano kaltė. Jei nevykdavo nuolatinis augimas, iš paskutiniųjų stengdavausi jį skatinti, lyg tai priklausytų nuo manęs. Jei mano pamokslas nebūdavo aiškus ir stiprus, paskui grauždavausi dar visą pirmadienį ir pusę antradienio. Kiek energijos šitaip iššvaisčiau! Laimė, man padėjo laikas ir amžius. Visus tuos dalykus, kurie kadaise vogdavo mano džiaugsmą ir pakirsdavo motyvaciją, šiandien palieku Dievui. Ar man rūpi? O kaipgi? Aišku! Tačiau rūpesčiai šiandien atiduoti į rankas To, kuris gali juos išspręsti. Visa, dėl ko anksčiau taip jaudindavausi, šiandien išmokau atiduoti Dievui. Jam ne per sunku visa tai priimti. Jei anksčiau kritika mane ilgam nugesindavo, tai šiandien atsirenku, atsisijoju ir iškėlęs savo burę plaukiu toliau. Kaip įmanydamas mokausi viską pavesti Dievui.“