Pavesk save Dievui (5)

Pavesti save Dievui reiškia pajungti Jam ir savo valią. O tai nėra lengva. Tiksliau, netgi labai sunku. Galbūt manai esąs labai atsidavęs Dievui, tačiau kai ateina metas veikti, staiga pamatai, kad tavo atsidavimas – paviršinis. Puikiausiai tą numanydamas, Jėzus dažnai atsidavimą siedavo su konkrečia konkretaus žmogaus gyvenimo sritimi. Štai moteriai, sugautai svetimaujant, Jis kalbėjo: [...] Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk (Jono 8, 11). Tas konkretus pasakymas reiškia, kad lytinis potraukis ir geismai taip pat turi būti pavesti Dievui. Kita reikšminga sritis, kurią būtina pavesti Dievui, yra pinigai, nes jie glaudžiai susiję su pasitikėjimu ir kontroliavimu. Turtingam verslininkui, panorusiam sekti paskui Jį, Jėzus pasakė: [...] eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams... (Morkaus 10, 21). Bet žmogus nesiryžo to padaryti.

Neretai pasidavimas Dievui pareikalaus atsiverti ir išpažinti pagiežą, netikusią nuostatą, žalingą įprotį ar kokią kitą nuodėmę. Būnant šalia patikimo bičiulio Dievas gali paraginti kalbėti apie sunkumus ar sritis, kuriose susikirtai. Nenustebk, jei pirma tavo reakcija į tokį Dievo paraginimą bus: „Tai jau ne! Jokiu būdu!“ Kartais tau gali tekti pasipriešinti ir griežtai subarti artimą kokiu nors klausimu, kas abiem bus nemalonu, nejauku. Ar sutiksi pavesti save Dievui ir pasiduoti Jam, kai teks atlikti ką nors labai nemalonaus? Bet jei būtų malonu ir patogu, nereikėtų didelių pastangų! Aukščiausias ir tobuliausias atsidavimo pavyzdys mums visuomet išlieka Kristus, kuris Getsemanės sode meldėsi tokiais žodžiais: [...] tebūna ne mano, bet tavo valia! (Luko 22, 42). Ta malda jam buvo sunkiausia iš visų, nes po jos Jis žengė iki galo užbaigti Jam skirtos užduoties. Bet nuostabu tai, kad Dievo galybė ant mūsų nusileidžia tik po tokios – pasidavimo – maldos.