Po paskutinio atodūsio (4)

Nuo senų laikų egzistuoja jei ne vienokia, tai kitokia pomirtinio gyvenimo arba dangaus samprata. Pavyzdžiui, Amerikos indėnai pasakoja apie susijungimą su protėviais amžinuosiuose medžioklės plotuose, musulmonai kalba apie amžinos palaimos prieglobstį ir panašiai. Kaip tai paaiškinti? Labai seniai, gerokai prieš tai, kol buvo surinkti duomenys apie šį įsitikinimą, Ciceronas yra pasakęs, kad visus klausimus, kuriais sutaria visos tautos, reikia laikyti gamtos dėsniu, o priešintis jam – tas pats, kas priešintis Dievo balsui. Tą vakarą, kai Sokratas mirė, Kritonas dar spėjo jo paklausti: „Kaip norėtum, kad tave palaidotume?“ Jis atsakė: „Kaip tik jums patinka. Tik pirmiau turėsite mane pagauti ir prižiūrėti, kad nepasišalinčiau nuo jūsų.“ Savo dialoge apie sielą „Faidonas“ Platonas pateikia galingų argumentų nemirtingumo tema. Į šį klausimą daug gilinosi ir kiti didieji pasaulio protai: Tomas Karlailas, Tomas Džefersonas, Henrichas Hainas. Apie perėjimą į kitą būvį ir nemirtingumą daug rašė poetai Alfredas Tenisonas ir Baironas. Regis, didieji mąstytojai antrina Biblijos psalmininkui, kuris sako: „O aš, būdamas doras, matysiu tavo veidą ir pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo“ (Psalmynas 17, 15). Gerai pagalvojus, palinkėjimas Labanakt! čia kitoje pusėje tereiškia Labas rytas!

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Kaip tu įsivaizduoji susitikimą su Dievu? Kas tau padeda jausti Jo artumą jau dabar?
2. Prisimink momentą, kai jautei ypatingą Dievo artumą. Kuo tas patyrimas skyrėsi nuo kasdienybės?
3. Šiandien pabandyk skirti 5 minutes tylai Dievo akivaizdoje. Užrašyk, ką patyrei.
4. Perskaityk Psalmyno 17, 15 eilutę kelis kartus ir leisk sau svajoti apie buvimą Dievo artume. Kaip ši viltis pakeičia tavo požiūrį į šiandieną?

Baigiamoji mintis

Kiekvienas „labanakt“ šioje žemėje gali būti tik preliudija į nuostabų „labas rytas“ amžinybėje. Gyvenkime šiandien taip, kad rytoj būtume pasiruošę su džiaugsmu išvysti Jo veidą.