Praradimai, virtę laimėjimais (2)

Kai Izraelio seniūnai kreipėsi į Iftachą pagalbos, jie tenorėjo juo pasinaudoti sunkioje situacijoje. Bet Iftachas nesutriko, jis išliko budrus ir aiškiai padiktavo savo sąlygas. Jis susiderėjo su seniūnais ir galiausiai tapo vienu iš lyderių. Kai pasitikėjimas išduodamas, tenka atleisti. Kai atleidi, išlaisvini save. Tačiau toliau žengti reikalinga išmintis ir atsargumas. Dievas tikrai nelinki, kad akimirksniu vėl atsidurtum tokioje padėtyje, kur vėl būtum sužeistas ir įskaudintas. Kartą pas gydytoją atėjo vyrukas su dešiniosios ausies nudegimu. Paklaustas, kas nutiko, jis paaiškino: „Lygindamas skalbinius, žiūrėjau televizorių. Staiga suskambėjus telefonui, vietoj ragelio prie ausies pridėjau lygintuvą.“ Sutrikęs gydytojas paklausė: „O kaip nusideginai kairiąją ausį?“ Vaikinas atsakė: „Po kelių minučių man perskambino.“ Koks šio anekdoto moralas? Jei kartą nudegei, pasisaugok! Stenkis nebeatsidurti panašioje situacijoje. Atleidimas suteikiamas ir įsigalioja iškart, bet pasitikėjimas įgyjamas laikui bėgant. Tave įskaudinęs žmogus turi parodyti „atsivertimo vaisių“, t. y. jo elgesys turi byloti apie širdies nuostatos pasikeitimą. Jėzus pasakė: „Savo gyvensena įrodyk, kad atgailavai dėl savo nuodėmių ir atsivertei į Dievą“ (Mato 3, 8; NLT). Gyvenime labai reikalingi du dalykai: malonė ir išmintis. Malonė suteikia atleidimą taip pat, kaip jį mums suteikia Dievas, o išmintis leidžia pamatyti, kokius santykius su tuo žmogumi palaikysi ateityje.

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.