Prašyk Dievo svajonės (3)

Pasakojimas apie Juozapą moko, kad tavo sėkmė gali taip erzinti kitus, jog jie pradės su tavimi netikusiai, neteisingai elgtis. Žinok, ne visi, net ir artimieji, džiūgaus dėl tavo sėkmės. Kai garsas apie Jėzų pasklido plačiai po visas apylinkes, pirmieji Jį atmetę buvo iš Jo tėviškės. Toks jų elgesys privertė Viešpatį ištarti: Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose (Mato 13, 57). Pasakojime apie Juozapą teigiama, kad broliai jam pavydėjo... (Pradžios 37, 11). Štai, prašom, jums ir priežastis – pavydas!

Kai Dievas tave laimina, tie, kas dėl to pasijunta „už borto“, pradeda į tave kėsintis. Vieni gali jaustis vertesni ar labiau nusipelnę gauti tą palaiminimą. Jie grieš dantį, kad jo „nepelnytai“ sulaukei tu. Taip jautėsi ir Kainas, dėl to vėliau nužudė savo brolį Abelį. Taip jautėsi ir karalius Saulius, Dovydui nugalėjus Galijotą, o vėliau tautai giedant Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas dešimtis tūkstančių (1 Samuelio 29, 5). Netrukus po to Saulius pradėjo taikytis į Dovydą ietimi. Ir ginklo iš rankos jis nepaleido tol, kol tas nepervėrė jo paties širdies. Pavydas tarsi bumerangas – jis grįžta ir suluošina jį sviedusį.

Kai tėvas iškėlė puotą, norėdamas atšvęsti sūnaus palaidūno sugrįžimą, vyresnis brolis pasakė: Štai jau tiek metų tau tarnauju, [...] o tu man nė karto nesi davęs [...] pasilinksminti... (Luko 15, 29). Jis padarė tris klaidas, kurias labai dažnai darome ir mes:
a) lyginosi su savo broliu;
b) iškėlė viešumon jo nuodėmes ir trūkumus;
c) deramai neįvertino tėvo jam parodytos meilės ir jam skirtų palaiminimų.
Mokykimės iš jo klaidų.