Prie Dievo artinkis kaip vaikas

Matas rašo: [...] prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „[...] jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mato 18, 1–3). Norėdamas nuveikti dėl Dievo didžių dalykų, turi artintis prie Jo su vaikiška nuostata. O iš vaikų galima net labai daug ko pasimokyti. Jie geba įsitraukti į veiklą ir atranda būdų džiaugtis tuo, ką daro. Jie greit atleidžia, ilgai nelaiko pykčio. Vieną akimirką dėl ko nors pešasi, o kitą jau, žiūrėk, gražiai sau kartu žaidžia. Vaikai patiklūs, nesunkiai pasitiki. Tavo vaikams nereikia nerimauti dėl įmokų, kvaršinti galvos dėl to, ką valgys ir panašiai, nes jie pasitiki, kad jais bus pasirūpinta. Jėzus mokė: a) tikėti paprastai; b) melstis paprastai; c) greitai atgailauti; d) nuolatos prašyti Dievo pagalbos; e) tikėti dangiško Tėvo gerumu, nes VIEŠPATS nešykšti nieko tiems, kurie gyvena, dorai elgdamiesi (Psalmynas 84, 12). Kai atleidi vaikams, jie nebėga šalin kaltės ir pasmerkimo jausmo prislėgti. Štai taip paprastai bendraudamas su Dievu, tu dvasiškai augsi ir kasdien vis labiau džiaugsiesi Juo. Toks ir turėtų būti tavasis tikslas.

P.S. Galbūt jus sudomins: šeima ir tėvystė.