Priešiniai vėjai (3)

Priešiniai vėjai pūtė tada, kai Mozė vedė izraeliečius iš Egipto. Jie pūtė tada, kai tauta rengėsi įžengti į Pažadėtąją žemę. Jie pūtė, kai tauta ją užėmė. Jokia kelionė neapsieina be audrų. Biblijoje skaitome: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apaštalų darbų 14, 22). Kai diena iš dienos tenka kovoti, kad išsilaikytum ant vandens, lengva nusiminti ir prarasti ryžtą. Paulius rašo: „Ilgą laiką nematydami nei saulės, nei žvaigždžių, smarkios audros blaškomi, mes galiausiai praradome bet kokią viltį išsigelbėti“ (Apaštalų darbų 27, 20). Gal ir tu šiandien jautiesi išsekęs ir nematai vilties. Galbūt norisi nuleisti rankas. Ir tai visiškai suprantama. Tačiau prieš pasiduodamas užduok sau klausimą: o ką, jei tai Dievas sukėlė šią audrą, kad galiausiai patektum ten, kur tau ir reikia būti? O ką, jeigu „Jam paliepus, kilo audros ir sukėlė aukštas jūros bangas“ (Psalmynas 107, 25), kad išlaikytum žvilgsnį nukreipęs į Jį? O ką, jeigu „VIEŠPATS užleido šėlstantį vėją, jūroje kilo baisi audra…“ (Jonos 1, 4), norėdamas patikrinti, ar išlaikysi tikėjimą, nematydamas tolimojo kranto? Psalmininkas tvirtina, kad Dievas savo žodžiui įvykdyti pasitelkia ugnį, krušą, sniegą, šalną ir audros vėją (žr. Psalmynas 148, 8). Išėjimo knygoje skaitome, kad „VIEŠPATS sukėlė rytų vėją per visą dieną ir visą naktį viršum krašto. Išaušus dienai, rytys jau buvo atnešęs skėrius. [...] VIEŠPATS pakeitė aną vėją į galingą vakarį vėją, kuris pakėlė skėrius ir nupūtė juos į Nendrių jūrą“ (Išėjimo 10, 13. 19). Vienas autorius rašo: „Kai Viešpats kovojo už Izraelį [...] smarkūs vėjai atnešė jiems išgelbėjimą. [...] Išauš diena, kai iš Dievo gailestingumo ir mes stovėsime ant krištolo jūros ir matysime, kokie smarkūs vėjai ir audros mums atnešė išgelbėjimą.“

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Kokia „audra“ šiuo metu labiausiai bando tavo tikėjimą, ir ar išdrįstum pagalvoti, kad ji gali būti Dievo siųsta tam, jog nuvestų tave ten, kur tau labiausiai reikia būti?
2. Kaip pasikeistų tavo šiandienos elgesys ir ramybė, jei į sunkumus žiūrėtum ne kaip į atsitiktinę nesėkmę, o kaip į Dievo įrankį, formuojantį tavo charakterį?
3. Užuot bandęs viską suvaldyti pats, šiandien sąmoningai skirk laiko maldai, kurioje pripažintum savo bejėgiškumą ir atiduotum „vairo“ kontrolę Jam.
4. Prisimink vieną praeities situaciją, kuri atrodė beviltiška, bet vėliau atnešė gera, ir padėkok Dievui, kad Jis ir tada buvo su tavimi.

Baigiamoji mintis

Net jei šiandien nematai nei saulės, nei žvaigždžių, atmink, kad tas pats vėjas, kuris atrodo grėsmingas, Dievo rankose gali tapti jėga, nunešančia tave į saugų uostą ir atnešančia išgelbėjimą.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.