Priimti kitus

Yra žmonių, kuriuos priimti tikrai nelengva. Kaip mums bendrauti su sunkaus būdo, savanaudiškais, kritiškais, erzinančiais, agresyviais, pasipūtusiais ar tokiais, kuriems viskas vienodai šviečia? Susidūrus su tokiais, taip ir norisi išrėžti, ką apie juos manome. Ko gero, mažiausiai, ko norime – tai priimti juos ir dar besąlygiškai. Įsakymas, liepiantis priimti vienas kitą, yra sunkus ir nepatogus. Jei Paulius būtų išsakęs tik pirmąją to sakinio dalį, galėtume sau manyti, kad apaštalas ragina priimti tik gerus, protingus, sumanius arba, trumpai tariant, priimtinus žmones. Tačiau Paulius sakinį užbaigia žodžiais: „kaip ir Kristus jus priėmė“. Dabar pagalvok: ar prieš Dievui tave išgelbėjant pats buvai toks jau labai geras, sumanus ir priimtinas? Ne, bet Jis vis tiek tave priėmė – ir toliau vis priima! Galbūt tau norisi pasakyti: „Bet kas nors juk turi tokius pamokyti, juos pataisyti, kad elgtųsi deramai!“ Ar Jėzus to reikalavo prieš priimdamas tave? Romos krikščionims buvo nepaprastai sunku priimti mažiau tikėjimo patirties turinčius brolius, tad Pauliui teko rašyti jiems tokius žodžius: „Silpno tikėjimo žmogų priimkite… [...], nes ir jį priėmė Dievas“ (Romiečiams 14, 1–3). Taisyti žmones – ne tavo darbas. Tavo užduotis – priimti juos. Dievas pašaukė mus priimti nedvasinius, kūniškus, erzinančius, įžūlius, net klaidingo mokymo keliu pasukusius ar kitaip susikirtusius nelaimėlius. Tau nebūtina pritarti jų nuomonei ar laikytis jų praktikų, tačiau priimti tokius žmones būtina. Tai ne pasirinkimas! Nėra jokios privilegijuotos klasės, jokio elito. Visi esame lygūs dėl savo nuodėmės, bet kryžius taip pat visiems vienodai prieinamas! Žydų ir pagonių kilmės asmenys niekindavo vieni kitus net ir po atsivertimo, priėmus išgelbėjimą! Vieni būtinai norėdavo pakeisti kitus, kad visi būtų tokie kaip jie. Tačiau Paulius tokį mąstymą ėmėsi kirsti iš pašaknų. Jis rašo: „Jis [Kristus] yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. Jis panaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sutvertas vienas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą“ (Efeziečiams 2, 14-16). Mūsų uždavinys – priimti žmones tokius, kokie jie yra, ir leisti Dievui atlikti juose savo darbą.

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Prisimink žmogų, kurį tau sunku priimti – dėl ko konkrečiai tau sunkiausia jį priimti tokį, koks jis yra, ir kaip tai susiję su tuo, kaip pats Dievas priėmė tave?
2. Kuo skiriasi „priimti žmogų“ nuo „pritarti žmogaus nuomonei ar elgesiui“ – ir kaip ši riba gali padėti tau praktiškai elgtis su sunkiais žmonėmis savo gyvenime?
3. Šią savaitę išsirink vieną žmogų, su kuriuo bendrauji sunkiai, ir padaryk vieną konkretų žingsnį jo link – ar tai būtų šiltas žodis, pagalbos pasiūlymas, ar tiesiog tylus kantrumas. Po to pastebėk, kaip tai paveikė tave patį.
4. Pagalvok apie situaciją, kurioje jauti norą ką nors „pataisyti“ ar „pamokyti“ – kaip galėtum tą energiją nukreipti į maldą už tą žmogų, paliekant Dievui jo darbo dalį?