Prikąsk liežuvį

Atrodo, psalmininkas turėjo daug ką pasakyti apie liežuvio keliamas grėsmes. Susidaro įspūdis, jog jis labai saugojosi, kad iš jo lūpų neišsprūstų netinkami žodžiai. Jis meldžia: Pastatyk, VIEŠPATIE, sargybą prie mano burnos, budėtoją prie mano lūpų durų (Psalmynas 141, 3). Tegul tau patinka mano žodžiai ir mano mintys, VIEŠPATIE... (Psalmynas 19, 15). Vien dėl to, kad tau į galvą šovė mintis, nereiškia, kad ją būtina tuojau pat pareikšti balsu! Kvailys išlieja visą savo įniršį, o išmintingas žmogus santūriai susilaiko (Patarlių 29, 11). Galbūt pasakysi: „Bet aš tik šiaip pasakiau, norėdamas „garą nuleisti“. Neturėjau to omenyje...“ Gal tau taip atrodo, bet Biblija skelbia: Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis (Mato 12, 34). Kas puoselėjama žmogaus viduje, tas anksčiau ar vėliau pasimato išorėje. Pasistenk įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje, pabūk jo kailyje, įsijausk į jo situaciją, įsiklausyk į tai, ką jis sako, tada pagalvok, kaip galėtum reaguoti, kokiais žodžiais jam atsakyti. Kai su kuo nors kalbiesi, kitas žmogus tavo reakcijas priims ne dėl aukštų decibelų, o veikiau dėl tavo gebėjimo įsiklausyti, suprasti, pasirūpinti, atjausti ir išmintingai reaguoti. O jei tavo atveju netinka nė vienas iš išvardytų dalykų, tuomet gali elgtis taip, kaip Jėzus elgėsi Piloto akivaizdoje: [...] jis neatvėrė savo lūpų (Apaštalų darbų 8, 32). Nieko sau! Jis turėjo valdžią ir galią sau į pagalbą išsikviesti 12 legionų angelų (apie 72 000), tačiau to nepadarė. Tai stiprybė, ne silpnumas! Kitas padrąsinimo žodis išmintingam būtų toks: nepulk keiktis ar kalbėti kokių bjaurysčių. Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams (Efeziečiams 4, 29).