Primink sau apie Dievo ištikimybę

Į kokį aukštį iššoks, šuolininkas su kartimi išsiaiškina peršokdamas nustatytą kartelę jos nekliudydamas. Tada nustato ją aukščiau ir vėl šoka. Dievas irgi panašiai elgiasi. Jis praplečia mūsų tikėjimą – kartais ištempia tiek, kad jau atrodo, trūks. Pastorius ir knygų autorius Jonas Walkeris rašo: „Vienu metu supratau, kad Dievas plečia mano tikėjimą. Jis man labai konkrečiai liepė liautis dirbus už reguliarų užmokestį ir pradėti gyventi tikėjimu. [...] Džiugiai pasidaviau tam raginimui, nes visiškai pasitikėjau Jo aprūpinimu. Fiksavausi kiekvieną dalyką, kurį Dievas dėl manęs padarydavo. Su džiaugsmu stebėjau tą sąrašą ilgėjant. Jis buvo tikrai įspūdingas. Dievas vedė mane nuo nedrąsaus bandymo („Viliuosi, kad taip ir bus.“) prie užtikrintumo („Žinau, kad taip ir bus.“). Tačiau po kelių mėnesių mane apniko abejonės. Neįstengiau išlikti susitelkęs [...] pradėjau ieškoti, kaip čia užsidirbus pragyvenimui. [...] Vėl pradėjau manyti, kad tai mano atsakomybė, abejoti, ar Dievas veiks. [...] Galbūt esi žymiai labiau pažengęs už mane. Galbūt išmokai kliautis Dievu. O gal kaip tik eini lygiai per tą patį, per ką jau perėjau aš. Suprask: juk nesudrebinamas tikėjimas kyla tik iš tikėjimo, kuris jau buvo taip stipriai sudrebintas, kad dabar yra saugus, tikras ir tvirtas. Mūsų didžiausias rūpestis – kaip patenkinti savo poreikius. O didžiausias Dievo rūpestis – kaip padėti mums auginti ir puoselėti tikėjimą. Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (Hebrajams 11, 6). Kaip tik dėl to Petras ir rašo: Todėl aš nuolat jums priminsiu šituos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje. Aš laikau savo priederme, kol gyvenu šitoje padangtėje, žadinti jus paraginimais (2 Petro 1, 12–13). Nepaliauk priminti sau, kad Dievas yra ištikimas.