Privalome rodyti gailestingumą (2)

Apie krikščionišką gailestingumą Biblija moko dar dviejų dalykų. Gailestingumas:

2) supranta ir atjaučia kitus. Paulius rašo: „Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų [...] Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį“ (Hebrajams 4, 14–15). Jėzus mus supranta. Kokia tai paguoda! Kad ir su kokia situacija ar sunkumu susidurtume, Jėzus mums sako: „Puikiai tave suprantu. Esu su tuo susidūręs.“ Įtampa? Atmetimas? Skausmas? Pagunda? Šmeižtas? Melas? Nepagrįsti kaltinimai? Visus tuos dalykus Viešpats puikiai supranta, nes pats juos patyrė.

3) Atsiliepia ir patenkina kitų poreikius. Vien pastebėti kito poreikį ir suprasti jo situaciją neužtenka. Tu šaukiamas veikti praktiniu lygiu, kitaip tavo gailestingumas – tuščias, beprasmis. Jėzus sergančius gydydavo, alkanus pamaitindavo, pražuvusiems skelbdavo Gerąją naujieną. Atjauta neturi ribų! Gailestingas žmogus pamaitins išalkusį vaiką, padės pakeisti prakiurusią padangą, nuneš valgio sielvartaujančiam, kantriai išklausys tą, kam reikia išsikalbėti. Tikras gailestingumas nebijo susitepti rankų. Jis išrašo čekius, aukoja savo laiką ir išteklius. Nustumia į šalį savo troškimus ir svajones, kad patenkintų kito poreikius. Biblijoje skaitome: „Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo“ (Apaštalų darbų 10, 38). O kas gyvenime labiausiai rūpi tau – atrodyti geram ar daryti gera? Jei nori būti panašus į Jėzų, atsakymą į tą klausimą jau žinai!