Pykčio suvaldymas (2)

Tiesa ta, kad pasidavus pykčiui pasimato blogiausia žmogaus pusė. Biblijoje randame išvardytas tris neteisaus, netinkamo pykčio savybes:
1) Toks pyktis kvailas. Kas ūmus, tas kvailai pasielgia... (Patarlių 14, 17). B. Franklinas „Vargšo Ričardo almanache“ rašo: „Priimkite vargšo Ričardo pastabą: kas prasidėjo pykčiu, baigsis gėda.“
2) Toks pyktis skaldo. Karšto būdo žmogus sukelia vaidus, o kantrusis nuramina ginčus (Patarlių 15, 18). Žinoma, būna atvejų, kai mūsų pyktis visai pagrįstas ir pateisinamas, tačiau dažniausiai pykčiu užsidegame dėl to, kad esame savanaudžiai, nekantrūs, suirzę ar įsižeidę dėl to, kaip kitas su mumis pasielgė. Humoristas Willas Rogersas kartą pasakė: „Žmonės, kurie iš pykčio putoja taip, kad šauna į padebesius, retai kada gražiai ir saugiai nusileidžia ant žemės.“ Pyktis problemos ne tik kad neišsprendžia, bet ją dar ir užaštrina.
3) Toks pyktis destruktyvus (griaunantis). Smurtingo būdo žmogus užsitraukia bausmę; jei bandytum jį gelbėti, tik pablogintum reikalą (Patarlių 19, 19).
Jei nuolatos nesitvardai, nuolatos pralaimi. Nieko nedarydamas ir nespręsdamas tos problemos, ilgainiui neteksi draugų, prarasi savo artimųjų meilę ir pagarbą, nuo tavęs nusigręš verslo partneriai, gal net neteksi sveikatos. Psichologas Johnas Hunteris, sirgęs sunkia širdies liga, sakydavo: „Mano gyvybė – praktiškai mane supykdyt galinčio žmogaus rankose. <...> Pirmas niekšelis, kuris mane kaip reikiant supykdys, ir pribaigs mane.“ Nepamiršk, kad toks niekšelis gali būti ir tu. Prašyk Dievo padėti suvaldyti pyktį.