Pykčio žabojimas

Biblijoje skaitome: „Kvailys [netenka savitvardos ir] išlieja [parodo savo pyktį] visą savo įniršį, o išmintingas žmogus santūriai susilaiko [susivaldo]“ (Patarlių 29, 11, su AMPC papildymu). Pyktis gali prasiveržti dvejopai: žodžių srautu arba nekalbadieniais. Jei tylą naudoji kaip ginklą kitam įskaudinti, manipuliuoji kito emocijomis ir parodai vaikišką nebrandumą. Prisimink, kaip vaikystėje negavęs to, ko norėjai, sakydavai: „Daugiau su tavimi nekalbėsiu.“ Toks elgesys vaikui gal ir tinka, bet tik ne dvasiškai brandžiam žmogui. Jei tau sunku susivaldyti ir tu dažnai pasiduoti pykčiui, siūlau apmąstyti šias eilutes:

1) „ [...] suvaldyti save geriau, negu užkariauti miestą“ (Patarlių 16, 32).

2) „Sumanus žmogus negreitas pykti...“ (Patarlių 19, 11).

3) „Neskubėk pykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės“ (Mokytojo 7, 9).

4) „[...] kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo“ (Jokūbo 1, 19–20).

5) „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Efeziečiams 4, 31–32).

Prašyk Dievo pagalbos pažaboti pyktį. Pyktis primena liepsną – valdoma ji skleidžia šilumą ir teikia jaukumo, o nevaldoma gali sunaikinti viską, kas pasipainioja kelyje.