Radikalus pasišventimas (1)

Gyvename kartoje, bijančioje ir vengiančioje įsipareigojimų. Norime gauti kuo daugiau atiduodami kuo mažiau. Norime būti šalia kitų, kai viskas eina kaip iš pypkės, bet tik ne tuomet, kai spaudžia vargai. Mūsų nenoras įsipareigoti puikiausiai atsispindi bendroje statistikoje. Santuokų mažėja, skyrybų daugėja. Dalyvavimas bažnyčios veikloje ir įsitraukimas į gailestingumo darbus gerokai smukęs. Pamažėle virstame visuomene, kuri baiminasi rizikuoti, aukotis, įsipareigoti. Norėdami išvengti keblumo ir gėdos, kad nereikėtų išsisukinėti ir garsiai ištarti „ne“, tiesiog vengiame savo pareigų ir atsakomybės, tyliai pasišaliname ir, kai mūsų reikia, būname kur nors kitur.

Be to, esame trumpinių mėgėjai, karta, gebanti sutelkti dėmesį tik 15-os sekundžių reklamai. Norime, kad pamokslas būtų paprastas, pramoginio pobūdžio, bet užvis svarbiausia – trumpas! Retas kuris šiais laikais yra radikaliai pasišventęs, tačiau Dievas iš mūsų laukia būtent tokio pasišventimo. Biblija sako: Geriau įžado visai neduoti negu duoti ir nevykdyti (Mokytojo 5, 4). Ką galėtume pasakyti apie įsipareigojimą santuokoje? Dievas, žvelgdamas į santuoką, nemato 50/50 susitarimo, o veikiau sandorą, kur kiekviena pusė atiduoda save 100 procentų. Šventa sandora Dievo akivaizdoje įvyksta tada, kai vyras ir moteris įsipareigoja likti kartu „laimėje ir varge, turte ir skurde, sveikatoje ir ligoje, kol mirtis juos išskirs.“ Toji sandora geriausiai veikia tada, kai išmokstame drauge su Pauliumi sakyti: Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Štai toks pasišventimas tikrai yra radikalus ir padeda kurti tikrai puikią ir stiprią santuoką.