Radikalus pasišventimas (2)

Metas pakalbėti apie pasišventimą. 1. Pasišventimas darbe. Anksčiau darbdaviai labiau vertindavo savo darbuotojus, o darbuotojai – savo darbdavius. Rodos, šiandien darbovietė virsta gan priešiška aplinka, kur darbuotojai reiškia panieką, rodo nepagarbą vadovams, išspausdami vos minimumą, o vadovai apkrauna darbuotojus reikalavimais ir kartais pamiršta su jais elgtis kaip su žmonėmis. Dievas kviečia laikytis abipusio atsidavimo: „Atlikite ne vien tai, ką privalote, bet darbuokitės iš širdies [...] su šypsena veide. Kad ir kokių nurodymų darbe gautumėte, nepamirškite, kad iš tikrųjų tarnaujate Dievui“ (Efeziečiams 6, 6–7, MSG vert.). Jei esi darbdavys, nepamiršk, kad atstovauji Dievui ir turi atspindėti Jį.

2. Pasišventimas bažnyčioje. Daugelis šiandien gana atsainiai žiūri į bendruomenę, į bažnyčią ateina lyg į kokią kavinę, kur išsirenka tik mėgstamus patiekalus, o visa kita palieka net nepalietę. Jėzus pasakė: Aš pastatysiu savo bažnyčią... (Mato 16, 18). Narystė Dievo bažnyčioje yra grįsta sandoros santykiais tarp tikinčiųjų: mes sutariame ir įsipareigojame vienas kitą drąsinti, puoselėti, saugoti, branginti, melstis vienas už kitą ir drauge vykdyti mums patikėtą misiją (žr. 1 Korintiečiams 12, 12–31).

3. Pasišventimas Kristui. Jėzaus atsidavimas buvo radikalus: Jis sutiko nužengti į šią žemę, gimti joje, gyventi, kentėti, būti nukryžiuotas ir mirti. Tokio pat radikalaus atsidavimo Jis tikisi ir iš mūsų. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Tai reiškia, kad vysiesi ne savo norus, sieksi įvykdyti ne savo valią, bet paseksi Viešpaties pėdomis, vykdysi Jo norus ir Jo valią. Tai radikalus pasišventimas, bet kaip tik tokio Dievas iš tavęs ir tikisi.