Ramybė nepaisant aplinkybių

Dievas retai kada leidžia mums atsidurti situacijose, kuriose jaustumės ramiai ir jaukiai, be didelių nepatogumų. Veikiau priešingai! Tik nereikia pamiršti, kad Jis prižada būti su mumis, nors širdyje galime jausti baimę. Būtent Dievo artumas, o ne palankios aplinkybės stiprina mūsų tikėjimą ir išryškina pačius geriausius mūsų bruožus. Dievas liepė Abraomui palikti garsią ir pasiturinčią giminę ir keliauti į nepažįstamą kraštą. Viešpats paaiškino iš Abraomo pakelsiąs visiškai naują tautą, kuri palaiminsianti visą pasaulį. Abraomas iškeliavo, ir tauta iš tikrųjų atsirado. Dievas liepė Mozei eiti ir kalbėti faraonui, tuo metu pačiam galingiausiam žmogui žemėje, ir prižadėjo per Mozę išvaduoti savąją tautą. Mozė nuėjo, kalbėjo, ir Dievas vėliau išties išvadavo. Vėliau Dievas kalbėjo Jozuei ir pasakė, kad jei tasai išliks stiprus ir drąsiai atsilaikys, visiems kitiems panūdus grįžti į vergiją, Dievas eisiąs kartu su jais ir atiduosiąs jiems kraštą. Jozuė buvo stiprus ir labai drąsus, ir pats Dievas keliavo su juo bei atidavė jiems kraštą. Šį modelį matome atsikartojant visoje Biblijoje: Dovydas išėjo kautis su Galijotu, Elijas stojo prieš Baalo pranašus, Danielius stojo prieš liūtus duobėje – ir kiekvienoje iš šių situacijų Dievas buvo su savaisiais nepaisydamas jų baimės. Ir kad kartais nepamanytum, jog šie pasakojimai apie narsą neaktualūs ir pasilieka praeityje, istorikas Everetas Fergiusionas įspėja, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų už tikėjimą krikščionių nužudyta daugiau nei per pirmuosius tris šimtmečius po bažnyčios atsiradimo. Jei tavęs kas nors nemėgsta, jei engia ar apkalba darbe, jei susidūrei su rimtais sveikatos negalavimais ar ekonominiais sunkumais, smuko tavo pensijų fondas ar sulaukei dar kokios „dovanėlės“, tai prisimink Jėzaus žodžius: „[...] duodu jums savo ramybę“ (Jono 14, 27). Jie skirti ir tau.