Realistiškai vertink savo gebėjimus

Dievas tarė Mozei: Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraelitus iš Egipto. (Išėjimo 3, 10). Užuot sakęs „Kokia garbė!“, Mozė atsiliepė: Kas aš toks, kad galėčiau eiti pas faraoną ir net išvesčiau izraelitus iš Egipto? (Išėjimo 3, 11). Vaikystėje Mozė buvo auklėjamas ir lavinamas rūmuose kaip faraono vaikaitis. Jis turėjo reikiamą parengimą tai užduočiai atlikti, bet tuo metu buvo bėglys (pabėgo iš krašto, nes nužudė egiptietį). Lengva kritikuoti Mozę už svyravimą, bet Markas Robertsas dalijasi tokiais pastebėjimais: „Išmintingi lyderiai labai dažnai išreiškia tam tikrą nenorą, kuris kyla iš asmeninio nuolankumo ir suvokimo, kokia rimta ir atsakinga pareiga jų laukia. [...] Išsirinkdamas Mozę Dievas juk puikiausiai žinojo, kad jis nenoriai imsis tos užduoties. [...] Dievas laisviausiai galėjo susirasti kitą asmenį, pertekusį pasitikėjimo savimi, bet to nepadarė. [...] Tas epizodas būtų buvęs visai kitoks, jei Mozė būtų atsiliepęs: „Jokių problemų, Dieve! Aš – tikras šaunuolis. Turiu daug patirties, faraono namuose esu gavęs puikiausią parengimą!“ Ar tiek savo jėgomis pasitikintis žmogus būtų tikęs anai užduočiai nuveikti? Kažin... Jei mūsų nenoras kyla iš realistiško savo ribotumo suvokimo ir nuoširdaus pripažinimo, kad laukia milžiniška atsakomybė [...] esame ten, kur mums ir vieta, bei turime sveiką pasitikėjimą, kuris būtinas lyderiui. [...] Užuot vardinęs Mozės gabumus ir pasiekimus, Dievas paprasčiausiai tarė: Aš būsiu su tavimi! (Išėjimo 3, 12).“ Kitaip tariant, „Suprantu, kad vienas, be manęs nieko nepajėgsi padaryti. Bet Aš būsiu su tavimi, ir tai svarbiausia.“ Paulius rašo, kad turime manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą (Romiečiams 12, 3). Ne tiek svarbu, kiek žinai ir išmanai ar kokiai daugybei žmonių vadovauji, svarbu, kad vadovautum ne savo, o Dievo jėga. Dievo karalystė yra ne kalboje, bet galybėje (1 Korintiečiams 4, 20).

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.