Reikalingi vieni kitiems

Kai kitą kartą vaikštinėsi miške, stabtelėk ir pamėgink įsivaizduoti, kas dedasi tau po kojomis. Po žeme plačiai driekiasi susiraizgiusios medžių šaknys, šitaip suformuodamos tam tikrą paramos sistemą, o bendravimui naudojamas grybienos tinklas. Taigi vienas medis turi priėjimą prie vandens, kitas – prie tam tikrų maistingų medžiagų, trečias gauna daug saulės šviesos. Vienas medis visko neturi ir negali gauti, bet visi kartu jie auga, žaliuoja ir atlaiko gyvenimo audras. Biblijoje skaitome: „[...] aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje. Iš jo visas kūnas suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Efeziečiams 4, 15–16). Savarankiškiems, nepriklausomiems žmonėms tai sunku suprasti. Tokie skrajoja vieni, kol nesitėškia žemėn, ir tik tada supranta, kad jiems reikalingas:

1) Padrąsinimas. Įsivaizduok, net ir apaštalui Pauliui to reikėjo. Jis rašo: „Tu žinai, kad nuo manęs nusigręžė visi, esantys Azijoje, tarp jų Figelas ir Hermogenas. Viešpats tebūna gailestingas Onesiforo namams, nes jis dažnai mane stiprindavo [drąsindavo, ragindavo] ir nesigėdijo mano grandinių, bet, atvykęs į Romą, rūpestingai ieškojo manęs ir surado“ (2 Timotiejui 1, 15–17).

2) Atjauta. „Atjauskite vieni kitus“ (Kolosiečiams 3, 12; GWT). Visi trokštame būti išgirsti, suprasti. Norime, kad kas nors įsiklausytų į mūsų jausmus. Bet kartais mes taip skubame „taisyti“ žmones, kad visai neturime laiko jiems atjausti.

3) Malonė. „[...] atleiskite vieni kitiems [...] Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kolosiečiams 3, 13). Kas mus skatina rodyti malonę kitiems? Dievo malonė mumyse! Atmink, iš tavęs niekas neprašys kitam rodyti malonės daugiau, nei Dievas yra tau davęs.