Remkis į Dievo Artumą ir į Jo tautą

Biblijoje skaitome, kad Dievas yra visai netoli kiekvieno žmogaus. Dievas neturi numylėtinių. Kad ir kur žmogus gyventų – ar tankiai apgyvendintuose didmiesčiuose, ar nuošaliuose kaimeliuose, ar džiunglėse – jis gali džiaugtis Dievo Artumu. Bet daugelis vis dėlto nesidžiaugia Juo. Jie eina per gyvenimą taip, lyg Dievo nė nebūtų, lyg Jis jų nemylėtų. Lyg vienintelė stiprybė kiltų iš jų pačių. Lyg vieninteliai atsakymai kiltų iš vidaus, o ne ateitų iš aukštybių. Tokie žmonės gyvena be Dievo. Bet tau visai nebūtina taip gyventi. Tu gali:

1) Remtis į Dievo Artumą. „[...] nes Dievas yra pasakęs: Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Hebrajams 13, 5).

2) Remtis į Dievo tautą. Biblijoje skaitome tokius Jėzaus žodžius: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mato 18, 20). Kai izraelitams kartą teko kovoti su amalekiečiais, Dievas nurodė Jozuei vesti karius į kovą slėnyje, kai tuo tarpu Mozė užkopė į kalną melstis. Bet jis ten užkopė ne vienas, su juo buvo du jo leitenantai, Aaronas ir Hūras. Kol Jozuė vadovavo fizinei kovai, Mozė grūmėsi dvasinėje plotmėje. Aaronas su Hūru buvo šalia ir, kol tik vyko kova, laikė jo rankas iškeltas, vienas iš vieno šono, kitas iš kito. Izraelitai mūšį laimėjo, nes Mozė meldėsi. O Mozė laimėjo, nes šalia buvo žmonės, kurie meldėsi kartu su juo. Kaip kariuomenė gali išsikviesti į pagalbą oro pajėgas, taip tu gali išsikviesti maldos pajėgas ir kartu kreiptis pagalbos iš aukštybių. Jėzus moko: „[...] jei kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks“ (Mato 18, 19). Nedvejodamas remkis į Dievo Artumą ir į Jo žmones.

P.S. Galbūt jus sudomins: malda.