Remtis į savo lazdos drūtgalį

Biblijoje skaitome: „Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį“ (Hebrajams 11, 21. K. B.). Po kiekvieno reikšmingo susitikimo su Dievu, po kiekvieno svarbaus dvasinio patyrimo Jokūbas imdavo peilį ir kaip atminimą savo lazdoje išdrožinėdavo žiedą. Tokie žiedai prasidėjo apačioje ir kilo vis aukštyn, link lazdos drūtgalio. Toje lazdoje tikrai turėjo būti žiedas, simbolizavęs naktį, kai Jokūbas grūmėsi su Dievu ir kai jo vardas buvo pakeistas iš Jokūbo į Izraelį, reiškiantį „Jahvės šlovintojas“ (žr. Pradžios 32, 28). Lazdoje turėjo būti ir žiedas, priminęs apie naktį, kai Dievas parodė viziją, kurioje Jokūbas matė kopėčias iš dangaus ir jomis aukštyn ir žemyn laipiojančius angelus. Trumpai tariant, toji lazda simbolizavo Jokūbo viso gyvenimo patyrimus su Dievu. Tad nieko nuostabaus, kad ir mirė jis garbindamas Dievą, atsirėmęs į tą lazdą.

Prisiminkime kitą Biblijos pasakojimą, apie šunamietę iš 2 Karalių knygos 4-o skyriaus. Moters sūnus apsirgo ir staiga mirė. Eliziejus siuntė savo tarną Gehazį pirma savęs, įdavęs jam savo lazdą, kad šunamietė žinotų, jog jis jau pakeliui. Bet kai Gehazis uždėjo pranašo lazdą ant negyvo berniuko kūno, nieko nenutiko. Tik tada, kai Eliziejus pats atėjo, vaikas buvo prikeltas iš numirusių (žr. 2 Karalių 4, 32-35).

Iš šių ir kitų pasakojimų tampa akivaizdu, kad neįmanoma ramstytis į kitų tikinčiųjų lazdas. Kiekvienas remtis gali tik į savo lazdą! Negali šlietis į kitų tikinčiųjų intymias dvasines patirtis. Prisiminti ir semtis jėgų gali tik iš savo asmeninių susitikimų su Dievu. Prisiartinus gyvenimo sunkumams – įskaitant ir mirtį – gali remtis tik į tikėjimą, kurį išpuoselėjai asmeniškai vaikščiodamas su savo Dievu. Štai kodėl nepaprastai svarbu likti ištikimam ir nuosekliam dvasinėje kelionėje. Remdamasis į savo lazdą mirties valandą, Jokūbas be žodžių paskelbė: „Dievas, kuris mane lig šiol apsaugojo ir suteikė man klestėjimą, lydės mane ir toliau.“ Koks palaimintas užtikrintumas!

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Pagalvok – ar turi „lazdą“, į kurią galėtum atsiremti kaip Jokūbas? Kokios tavo stipriausios patirtys su Dievu?
2. Kaip tavo kasdieniai pasirinkimai prisideda prie to, kad tavo tikėjimo „lazda“ turėtų daugiau žiedų?
3. Kitą kartą, kai pajusi sunkumą ar nežinomybę – vietoj bėgimo pas kitus, pabandyk sustoti ir priminti sau, ką pats esi patyręs su Dievu.
4. Skirk kelias minutes prisiminti vieną stiprų Dievo artumo momentą savo gyvenime. Ką jis tau reiškė? Ką tuomet sužinojai apie save ir Jį?

Baigiamoji mintis

Negalim remtis kitų tikėjimu – mūsų santykis su Dievu yra asmeniškas, gyvas ir augantis. Kuo daugiau turime patirčių su Juo, tuo tvirčiau stovėsim, kai ateis audros.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.