Sakyk: „Dieve, Tu esi mano prieglauda!“

Nors izraelitai buvo Dievo tauta, jie „klajojo dykumoje ir tyruose, bet miesto, kuriame galėtų įsikurti, nerado. Alkani ir ištroškę, jie tik gyvastį nešiojo“ (Psalmynas 107, 4–5). Jei ir tu šiandien panašiai jautiesi, galbūt tavo sielai reikia „buveinės“? Namų, kur viešpatautų ramybė, taika, kur jaustumeisi saugus ir būtum puoselėjamas. Galbūt tau reikia vietos, kur galėtum nusimesti visas savo naštas, rūpesčius, kur galėtum palikti nuovargį ir neviltį. Vienoje savo psalmių Dovydas gieda: „Trokštu ir ilgiuosi VIEŠPATIES Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui“ (Psalmynas 84, 3). Turiu tau gerą žinią! Jėzus nori būti tavieji namai! Jis ragino: „Gyvenkite Manyje. Įsikurkite namus Manyje“ (Jono 15, 4 MSG). Jėzus gali būti tau „bunkeris“, kur galėtum slėptis sunkiu metu, arba namai, kur galėtum įsikurti ir gyventi nuolatos. Galbūt tau kyla klausimas: „Kaip Jėzus galėtų būti mano buveinė?“ O tu pagalvok: kaip elgtumeisi, jei kas nors padovanotų tau nuostabiai gražius namus? Kaip tenai įsikraustytum? Pirmiausia tikriausiai pasitikslintum, ar dovanotojas kalba rimtai, patikrintum visus dokumentus, tik tada susipakuotum mantą ir persivežtum ją į naujuosius namus, o tada jau džiaugsmingai atšvęstum, tiesa? Kviesdamas tave pas save Jėzus kalba labai rimtai. Tikėjimu „susirink mantą“ ir nedelsdamas kraustykis, apsigyvenk Jame nieko nelaukdamas, dar šiandien. Per Izaiją Dievas kalbėjo taip: „Mano tauta gyvens taikos buveinėje, saugiuose namuose, ramiose gyvenvietėse…“ (Izaijo 32, 18). Anglų poetas Hartlis Kolridžas rašo taip: „Tikėjimas – nėra tik išpažinimas, žodžiai be gyvasties <...> ar neapgalvota dovana, kuri vos įteikta, tuojau ir atsiimama. <...> Ne, tikėjimas – tai patvirtinimas, rimtas aktas. Šiandien jis – kuo tikriausias faktas.“ Žinok, balsu ištartas Dievo Žodis yra galingas! Pakilęs kiekvieną dieną garsiai ištark: „Šiandien Dievas yra mano buveinė, mano saugioji priebėga!“