Šalin baimę!

Sakoma, kad pagal drabužį pasitinka, o pagal protą palydi. Kaip dažnai didžiuojamės savo gebėjimu spręsti apie žmones ar situacijas iš išvaizdos – ir kaip dažnai klystame! Milžinas Galijotas metė iššūkį izraelitams ir 40 dienų be paliovos ūžė jiems ausis sakydamas: „Atsiųskite į mūšio lauką geriausią savo kovotoją, ir aš jį nudobsiu. Juk aš esu čempionas. Aš čia esu geriausias.“ Noras įvaryti baimės būdingas kiekvienam gyvenime sutinkamam milžinui. Čakas Svindolas rašo: „Baimė ir nerimas – dažni nekviesti sveteliai. Jie užsuka ne vieną kartą, bet kas rytą ir kas vakarą, diena iš dienos, nuožmiai stengdamiesi įbauginti. Jie gali pasirodyti kokio nors žmogaus ar sunkumo pavidalu. [...] Baimė sunkiu kūju pradeda kalti tiesiai į širdį, garsiai klykdama asmeniniame tavo slėnyje. Savo atkaklumu ir gebėjimu įbauginti mažai kas pranoksta mūsų baimes ir nerimą, ypač kai stengiamės visa tai atremti savo jėgomis.“ Atėjus metui parinkti Izraeliui karalių, Dievas kalbėjo pranašui Samueliui apie Eliabą: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16, 7). Mes, žmonės, dažnai žiūrime į išorę ir susidarome nuomonę pagal tai, ką regi mūsų akys. Galijotas buvo milžinas, kuris garsiai šūkavo ir visiems demonstravo savo raumenis. Toks ilgainiui net ir drąsiam žmogui gali įvaryti baimės. Bet Dievui milžinas nei baimės įvarė, nei įspūdžio padarė. Tik įsivaizduokite, Viešpats suteikė Dovydui gebėjimą pamatyti Galijotą Jo akimis. Tam tikra prasme baimės yra lyg kūdikiai – kuo daugiau jas maitinsi, tuo didesnės jos augs. Bet vos tik į savo gyvenimo milžinus pažvelgsi Dievo akimis, jie beregint neteks savo galios pakirsti ir įbauginti. Tark baimei ne!

P.S. Galbūt jus sudomins: baimė ir nerimas.