Šalin matuoklį!

Prieš Velykų vakarienę visi iki vieno mokiniai pamiršo nuplauti Jėzui kojas. Tai susimovė! Kai Jėzus paaiškino, kaip duona ir vynas simbolizuoja artėjantį Jo nukryžiavimą, jie pradėjo tarpusavyje ginčytis norėdami išsiaiškinti, kuris gi bus didžiausias Jo karalystėje. Vėl susimovė! Jėzus žinojo, kad po valandos jie užmigs, palikdami Jį vieną melstis Getsemanės sode. Ir vėl susimovė! Dar Jis žinojo, kad Petras Jo išsigins. Tas irgi susimovė! Kaip manai, kokiu pažymiu Jėzus įvertino savo mokinius? Ogi jokiu! Jis neskirsto žmonių į geresnius ir blogesnius ir nerašo jiems įvertinimų. Tau irgi nederėtų to daryti. Nustojęs vertinti aplinkinius ir tiesiog pradėjęs juos mylėti pajusi neapsakomą ramybę. Užuot koneveikęs ir baręs savo mokinius, Jėzus juos pagirdavo, apdovanodavo, pakylėdavo ir skatindavo pasitempti bei siekti dangiškos garbės. Net kai jie pamiršo numazgoti Jam kojas, Jis vis tiek norėjo vakarieniauti drauge su jais (žr. Luko 22, 15). Jis džiaugėsi jų rodyta meile ir sakė jiems: „Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose...“ (Luko 22, 28–30). Pačią sunkiausią savo žemiško gyvenimo naktį Jis dalijo dovanas ir savo jaunučiams mokiniams parodė daugiau garbės ir šlovės, nei kam nors kitam. Jo akyse jie visi buvo šaunūs. Jis vertino juos ne pagal jų poelgius, bet pagal jų parodytą meilę, paskatinusią juos viską palikti ir keliauti su Juo per vargus ir džiaugsmus. Pastorius ir knygų autorius Reimaras Šulcas sako: „Neužsibrėžk standartų pats sau, nes tai tave pribaigs. Kaip Jėzus mylėjo savo mokinius tada, taip myli ir dabar. Tad liaukis niurnėti ir kabinėtis tiek prie kitų, tiek prie savęs.“