Savo rūpesčius atiduok Dievui

Susirūpinimas nieko nepakeičia – nebent tave, ir tai ne į gera. Susirūpinimas tikrai neapmokės sąskaitų, neišspręs šeiminių problemų, nepadės gerai išsimiegoti naktį. Savo rūpesčiu nė per nago juodymą neprailginsi sau gyvenimo. Užtat jei daug nervinsiesi, greit pasensi, šimtą metų negyvensi (t. y. mirsi pirma laiko). Atidžiai perskaityk toliau pacituotas dvi Šventojo Rašto eilutes: „Kas VIEŠPAČIU pasitiki, tas lyg Siono kalnas niekada nesvyruoja ir tveria amžinai“ (Psalmynas 125, 1). „Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie tavimi pasitiki“ (Izaijo 26, 3). Svarbu pastebėti, kad abiejose eilutėse minimas pasitikėjimas. Bet koks susirūpinimas ar nervinimasis tiesiog rodo pasitikėjimo Dievu stoką! Tai kuo gi mes tais kartais pasitikime? Ogi savimi! O kai tai ilgiau nebepadeda, situacijos prispirti permetame problemą Dievui. Ką būtų atsakęs Mikelandželas, jei jo kas nors būtų paklausęs: „Ar tu tikrai žinai, ką daryti su tuo marmuro luitu?“ Dievas tikrai žino, ką daro, o kai pasitiki Juo, „Dievo ramybė [...] sergės jūsų širdis ir mintis...“ (Filipiečiams 4, 7). Paulius čia pasitelkia kariškių gyvenimo metaforą. Filipiečiai tuo metu gyveno romėnų okupantų valdžioje, vietiniai gyventojai dėl to nėmaž nesidžiaugė. Tačiau jie žinojo, kad sargybiniai saugo ne tik save, bet ir visą miestą. Jei priešai pultų, jiems pirmiausia tektų įveikti miesto sargybą. Dėl to, kad esi „Kristuje“, norėdamas prisikasti iki tavęs, šėtonas pirmiau turi praeiti pro Jį. Įsivaizduoji? Niekas – visiškai niekas – negali tavęs nė pirštu paliesti, pirmiau nesusidūręs su Kristumi. Kai tai suprasi ir įsisąmoninsi, Dievo ramybė užlies tavo širdį.