Sėdėti ar tarnauti?

Pasaulyje garbinamas turtas, galia, valdžia, talentai ir jų nešama šlovė, o patarnavimas neretai nuvertinamas, laikomas menkinančiu, ne tokiu pagarbos vertu dalyku. Bet Jėzus į patarnavimą žiūri kiek kitaip. Tas tampa aišku iš klausimo, kurį Jis užduoda savo mokiniams: Katras yra vyresnis [svarbesnis; reikšmingesnis] – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Paskui Jis atsako į tą klausimą tokiais žodžiais: O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja. Paulius rašo, kad Jėzus apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą... (Filipiečiams 2, 7).

Norint būti tarnu, tavyje turi nelikti susitelkimo į save. O tai byloja apie mirtį sau. Mes, krikščionys, mėgstame vadintis tarnais (tarnautojais), tačiau kaip reaguojame, kai kiti su mumis kaip su tokiais ir elgiasi? Aukštutiniame kambaryje mokiniai žvalgėsi kuo aukštesnės vietos atsisėsti, o Jėzus tuo tarpu žvalgėsi vietos patarnauti! Kol jie laukė, kada bus apšokinėti, Jis paėmė dubenį su vandeniu ir numazgojo jų nešvarias, įdiržusias kojas. Pamėgink įsivaizduoti, kaip jie tada jautėsi. Pasaulis tavo reikšmingumą ir svarbą matuoja pagal tai, kiek žmonių šokinėja aplink tave, o Dievą domina tai, aplink kiek žmonių šokinėji tu! Jis pagerbia tuos, kurie nesavanaudiškai aukojasi, nesiskųsdami tarnauja ir net nelaukia už tai jokio pagyrimo ar pripažinimo. Sėdėti ir laukti, kol būsi apšokinėtas, nieko ypatingo nereikia. O štai, kad pats pašoktum ir patarnautum kitiems, turi būti tikrai ne iš kelmo spirtas, taip sakant, žmogus „su charakteriu“. Štai klausimas tau: ką pastaruoju metu dažniau veiki– sėdi ar tarnauji? Jei dažniau sėdi, prašyk Dievo nesavanaudiškos dvasios bei tarno širdies ir pradėk dairytis, kur Dievo valia galėtum pasitarnauti. Kam to reikia? Žinok, Jėzus atėjo tarnauti, ir Jo Žodis tau šiandien skamba taip: Tarnas ne didesnis už šeimininką! (Jono 15, 20).