Seni balsai

Gandhis yra vaizdingai pasakęs: „Niekam neleisiu prašlepsėti per mano mintis purvinomis kojomis.“ O juk kaip tik tam ir leidžiame nutikti, kai klausome senų smerkiančių balsų, aidinčių iš praeities. Vienas gerbiamas autorius rašo: „Negatyvūs kaltinimai gali įgauti labai įvairių formų, pavyzdžiui: „Tu nepakankamai dvasingas. Aną savaitę visai nesistengei dirbti. Dievas negali tavęs laiminti dėl tavo praeities.“ Visa tai – melas. [...] Neturime gyventi pasmerkime, net jeigu ir klystame. Štai net ir Paulius sako: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Romiečiams 7, 19). Yra laikas atgailauti ir yra laikas nusikratyti pasmerkimo bei veržtis į priekį. Praeities nepakeisi. Jei šiandien gyvensi graužiamas kaltės dėl to, kas nutiko vakar, neturėsi jėgų pergalingai gyventi. Biblija mums liepia apsivilkti Dievo „teisumo šarvus“ (žr. Efeziečiams 6, 14). Čia omeny turimas antkrūtinis, arba kitaip – krūtinės šarvas. Kokia jo paskirtis? Uždengti ir apsaugoti širdį, t. y. svarbiausią tavo esybės dalį, požiūrį į save. Jei tavo galvoje sukasi mintys: „Neturiu ateities. Per daug kartų suklydau. Dievas tikrai nėra manimi patenkintas“, – žinok, kad tai „brolių kaltintojo“ balsas, o jis neturi tau valdžios. Dievas sako, kad šis kaltintojas (velnias) jau „išmestas“ (žr. Apreiškimo 12, 10), todėl tvirtai laikykis ir nuolat primink jam: „Tą [Jėzų], kuris nepažino nuodėmės, jis [Dievas] dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Korintiečiams 5, 21). Tikriausiai kaip ir visi kiti esi pridaręs aibę klaidų. Klysti žmogiška. Bet Dievas tave mato „Kristuje“, taigi Jo akyse jau dabar esi „išbaigtas“, „nuteisintas“ ir „priimtas“. Savo tikrovėje vis dar esi tobulinamas, ir Dievas tikrai nenumos į tave ranka!

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.