Septyni Skėvo sūnūs (3)

Pasakojime apie Skėvo sūnus slypi ir daugiau reikšmingų pamokų.

1) Esantys šalia tavęs nebūtinai yra „su tavimi“. Tai, kad kas nors nuolat būna šalia, žavisi tavimi ir stengiasi tave mėgdžioti, nereiškia, kad tas žmogus yra su tavimi, palaiko tave iš esmės. Minėtieji Skėvo sūnūs sekiojo paskui Paulių, tyrinėjo ir stengėsi atkartoti kiekvieną jo žingsnį, bet jų motyvai buvo netyri. Iš tiesų jie nebuvo išvien su Pauliumi. Gal bijai netekti tam tikrų žmonių savo gyvenime? Galbūt nuolat stengiesi jiems įtikti, kad tik jie būtų laimingi ir patenkinti? Galbūt vis spėlioji, ar galėtum gyventi be jų? Jonas rašo apie tokius žmones, kurie „yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai“ (1 Jono 2, 19). Kai Dievas patraukia kokį nors žmogų iš tavo gyvenimo, pasitikėk Juo ir patikėk, kad tam žmogui tavo gyvenime ne vieta. Viešpats žino, kaip geriau.

2) Didesnis skaičius ne visuomet reiškia didesnį efektyvumą. Anie septyni vyrukai neįstengė atlikti to, ką padarė vienas Dvasios įgalintas apaštalas. Turėkime omeny, kad jų tėvas buvo vyriausias kunigas, taigi visas apeigas jie mokėjo kaip dukart du. Deja, jie tik išpildė tai, ką skelbia ši eilutė: „[...] dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos“ (2 Timotiejui 3, 5).

3) Sėkmė ne visuomet tokia lengva, kaip atrodo. Skėvo sūnūs pasirodė pačioje Pauliaus karjeros pabaigoje. Jų nebuvo pradžioje, kai jis buvo pažemintas kelyje į Damaską ar buvo pusketvirtų metų ruošiamas Arabijos dykumoje. Šitie vyrukai žiūrėjo, kaip prasmukti trumpesniu keliu. Jei kas nors parašo knygą apie sėkmę, o tu ją perskaitai, tai dar nereiškia, kad tau per dieną pavyks pasiekti tai, kam autoriui prireikė ilgų metų. Nesakau, kad Dievas negali akimirksniu palaiminti sėkme. Tačiau dažniausiai norint pasiekti sėkmės reikia laiko, pastangų, o kartais ir nuodugnaus patikrinimo, savo gyvenimo perkratymo ir visiško „kapitalinio remonto“.