Sielvarto laikotarpis

Tie, kas augo kultūroje, kur bet koks jausmų parodymas būdavo laikomas silpnumo ženklu, turi išmokti, kad sielvartavimas dėl netekties ar kokio praradimo – visiškai sveikas procesas, neprieštaraujantis Biblijai. Biblijoje skaitome: „Jie eina per Bakos [Ašarų] slėnį, ir slėnis tampa jiems šaltinių vieta [...] Eidami jie stiprėja...“ (Psalmynas 84, 7–8). Atkreipk dėmesį, kad tau gali tekti eiti per Ašarų slėnį, tačiau iš jo išeisi sutvirtėjęs. Sielvarto laikotarpis kiekvienam iš mūsų gali būti skirtingas, bet visiems anksčiau ar vėliau ateina metas susitaikyti su Dievo valia, priimti ją ir judėti pirmyn. Mus sukrečia artimojo mirtis, bet Dievui ji jokia staigmena. Štai Dovydas sako: „[...] tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi “ (Psalmynas 139, 16). Gali daryti ką nori, bet nieko pakeisti čia negali. Tiesa ta, kad mes jei ir liūdime, tai ne kaip „tie, kurie neturi vilties“ (1 Tesalonikiečiams 4, 13). Išauš diena, kai Viešpaties artume vėl sutiksime atpirktus savo artimuosius ir daugiau niekada su jais nebesiskirsime. Atsisveikindami galime sakyti: „Iki pasimatymo!“ O jeigu tau šiuo metu reikalinga pagalba, nesigėdyk jos kreiptis. Atmink, kad „[...] brolis pasirodo nelaimėje“ (Patarlių 17, 17, K. B. vert.). Prašyk Dievo suvesti su kokiu nors asmeniu, galbūt sielovadininku ar paramos grupele, kuri padėtų sustabdyti užburtą sielvarto ratą, jeigu jautiesi į tokį įsisukęs. Brangink artimojo atminimą, bet neužsilik vietoje, judėk pirmyn ir išpildyk Dievo tau skirtą pašaukimą bei tikslą.

P.S. Kiti skaitiniai tema: netektis ir skausmas.