Skirk laiko vaikams

Pamėgink įsivaizduoti, kaip jautėsi tie vaikai, kai Jėzus subarė savo mokinius, o mažiesiems šūktelėjo: „Ateikit pas mane!“ Tądien keitėsi daugelio likimas, nes Jėzus mylėjo vaikus ir skyrė jiems laiko. Jis suteikė tai, ko reikia kiekvienam vaikui, – savo vertės pajautimo, orumo jų mintims, jų nuomonėms. Kai įsiklausai į mane, žinau, kad tau rūpi, ką sakau. Vadinasi, ir pats tau rūpiu.

Jei metai iš metų vaikas nieko daugiau negirdi, tiktai: „Netrukdyk man! Užsičiaupk! Neturiu laiko! Nelįsk į akis!“, jo viduje pradeda merdėti pasitikėjimas ir kūrybingumas. Ar bent įsivaizduoji, ką reiškia gyventi be šių savybių? Gal tu sakysi: „Bet aš taip užsiėmęs...“ Gal tai tiesa, bet tikrai nesi labiau užimtas nei Jėzus, o Jis laiko vaikams atrasdavo.

Tėvai, įsiklausykite. Įtampa auga. Šiandien daugybė vaikų daro suaugusių nusikaltimus. Išanalizavus jų poelgius tampa aišku, kad dauguma jų taip elgiasi tik dėl to, kad neišmoko konstruktyviai reikšti savo emocijų, todėl elgiasi destruktyviai! Jei mažas vaikas pasiima plaktuką ir sudaužo žaislą, tai suaugęs jis jau kumščiais pradaužia kiaurai sieną. Marškinėlių dydis gal ir pasikeičia, bet mintys galvoje zuja tos pačios: „Manęs niekas nesiklauso! Niekas nesupranta! Visiems į mane nusispjaut!“

Tai rimta. Jei vaikams reikia tavo dėmesio, skirk jiems laiko. Jei pasielgsi teisingai, vėliau džiaugsiesi šviesiais, gražiais prisiminimais. Jei pasielgsi neteisingai, vėliau teks gailėtis.

P.S. Galbūt jus sudomins: šeima ir tėvystė.