Šlovinimas dvasinėje kovoje

Šlovinimas yra galingas ginklas, galintis pakreipti mūšio eigą tavo naudai. Karalius Juozapatas, susidūręs su jungtine trijų kariaunų grėsme, puikiausiai suprato, kad neįstengs priešo nugalėti. Todėl maldoje iškart gręžėsi į Dievą ir sakė jam: Juk mes bejėgiai prieš šią pulti ateinančią didžiulę kariauną! Mes nežinome, ką daryti, bet mūsų akys žvelgia į tave (2 Metraščių 20, 12). Dievas į jo maldavimą atsiliepė taip: Nebijokite ir nedrebėkite dėl šios didžiulės kariaunos, nes šis mūšis Dievo, o ne jūsų (2 Metraščių 20, 15). Tada Viešpats supažindino jį su strategija, kuri ir padėjo iškovoti pergalę. Jis liepė karių priešaky pastatyti giesmininkus ir žygiuoti į mūšį giedant šlovinimo giesmes. Ar bent įsivaizduoji, kaip tokią strategiją reikėtų paaiškinti karo akademijoje? Greičiausiai tau patartų kreiptis į specialistą... Bet Juozapatas padarė taip, kaip Dievas jam nurodė, [...] jis paskyrė VIEŠPAČIUI giesmininkus, kurie šventais apdarais apsirengę turėjo eiti pirma kariuomenės, šlovindami jį giesme [...] Vos jiems pradėjus džiugią šlovės giesmę (Dėmesio! Čia pradėjo dėtis sunkiai protu suvokiami dalykai!), VIEŠPATS surengė pasalas Amono ir Moabo vyrams bei Seyro aukštumų gyventojams, atžygiavusiems prieš Judą, ir jie sumišo (2 Metraščių 20, 21–22). Užuot puolę Judą, trys priešo kariaunos užsipuolė viena kitą. Izraelis nė vieno šūvio nepaleido, nepatyrė nuostolių, paskui tris dienas rinko karo grobį. Atsidūręs mūšyje, kuris ne tavo jėgoms laimėti, pradėk šlovinti Dievą, ir tau į pagalbą ateis dangiškos pajėgos.

P.S. Galbūt jus sudomins: sunkumai ir išbandymai.